• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

S. Spurga dar prieš keletą savaičių atkreipė dėmesį į tai, jog didžiausia Lietuvos problema yra valdžios ir žmonių nesusikalbėjimas, dar tiksliau tariant, geranoriško dialogo trūkumas. Įdomu, jog jau šiandien šią išvadą be išimties kartoja kiekvienas iš  autorių, užsimojusių aprašyti bei įvertinti smurto prie Seimo rūmų aplinkybes, siekiančių nusakyti  sausio 16-osios įvykių priežastis bei pasekmes. Liudiju kaip suinteresuotas atidus skaitytojas, jog nebuvo nė vieno straipsnio ar kitokių kalbų šia tema, taip ar kitaip neišsakant paraginimų visiems plėtoti dialogą. Taigi galima sakyti, jog anksčiau teisėtai vadintinas įžvalgiu pastebėjimu, šiandien toks kalbėjimas apie  dialogo būtinybę tampa kažkokiu neišvengiamu ritualu, mechaniškai kartojamu užkeikimu, duokle inercijai (minėtasis S. Spurga čia visgi  išsiskiria tuo, jog sugebėjo užbėgti į priekį, iš tolo numatė galimą įvykių seką, pademonstravo kažką panašaus į sugebėjimą išpranašauti).

REKLAMA
REKLAMA

Kaip atrodo, taip pat ir pats Premjeras A. Kubilius patiki šitokia įvykių interpretacija, nuoširdžiai pasižadėdamas jau artimiausiu metu tapti labiau atviru dialogui, išplėtoti diskusijas su profsąjungomis, socialiniais partneriais ir pan. Tiesa, koalicijos lyderis pastebi, jog esą nesiruošiama kalbėtis su riaušininkais. Taigi susiklosto tokia paradoksali situacija: kaip dialogo plėtotės sąlyga nurodomas ypatingo tipo nedialogiškumas. Tarkime, čia premjeras pasako žodžius, kurie yra privalomi tokio rango politikui esamomis sąlygomis, tačiau (visai be piktdžiugos) pastebėsiu, jog  kaip tik šis nesmagus gatvių batalijų faktas, nori nenori,  pastūmėjo vedančiuosius politikus pasižiūrėti į iškilusius nesusipratimus daug rimčiau nei įprasta; galima drąsiai spėti, jog niekas iš valdančiųjų nebūtų matęs reikalo pasižadėti kažką keisti ar keistis, jeigu profsąjungiečių susibūrimas būtų užsibaigęs tradicinėmis gražbylystės meno pratybomis ir žmonių pasistaipymais šaltoje žiemos dienoje. Jau ne kartą turėjome progą įsitikinti, jog metai iš metų riedėdama įprasta vaga Lietuvos valdžia užsiaugino storą žvynuotą odą, išsiugdė sugebėjimą nebegirdėti žmonių balsų, tačiau šįkart prilygstantis elektrošokui netikėtumo faktorius, nebeatstojamai po to prilipęs gėdos jausmas, nebenuryjamas kartėlis abiejose barikadų pusėse signalizuoja apie tai, jog bendravimo sąlygos turės būti keičiamos iš pagrindų. Kas be ko, jokios aplinkybės neleidžia pateisinti smurtinių veiksmų, tačiau, iš kitos pusės, sufokusuotas dėmesys į vadinamųjų riaušių faktą čia įpareigoja pastebėti, jog kažin ar vien tik nusiteikimo dialogui pagrindu pavyks rasti  problemos sprendimą.

REKLAMA

Visais atvejais dialogo plėtotė, atvirumas vienas kitam, tarpusavio pasitikėjimas žada sėkmę. Savo ruožtu, siekiant supratimo tarp valdžios ir žmonių, svarbu ne tik paraginimai pasitikėti vienas kitu, bet ir gera valia. Tačiau, kaip atrodo, aptariamu atveju išryškėjo kaip tik dialogiškumą naikinanti stichija, kurios neįmanoma atpirkti kieno nors gera valia. Kyla įspūdis, jog, paradoksaliai tariant, nedialogiškumas čia tampa komunikacijos sąlyga, savotiškas būdas pranešti vienam apie kitą. Kalbame apie tą komunikacijos tipą, kuris įpareigoja keisti identifikacijos kodus, numatyti klaidinančius tapatybės šifrus, apie tą (M. Bachtino žodžiais tariant) gyvenimo karnavalizacijos atvejį, kai užmegzti kontaktą galima tiktai užsidedant kaukes ir tokiu  būdu sunaikinant pirmąją dialogo sąlygą ,,būti  veidas į veidą“. Tiesą sakant, tokį kaukės faktorių neseniai  stebėjome pačia tiesmukiškiausia šio žodžio prasme, kai susidūrimo prie Seimo dalyviai, tiek policininkai, tiek riaušininkai, veidus slėpė po kaukėmis. Kita vertus, šiame kontekste labiau iškalbingas, regis, yra kitas pavyzdys, kai kaukė jau nieko nebeslepia, bet pati tobulai pavaduoja veidą, tampa vieninteliu atpažinimo kodu.

REKLAMA
REKLAMA

Karnavalo prie Seimo rūmų dalyviai neatsitiktinai reikalavo Valinsko pasirodymo, siekdami į ratelio vidurį išsikviesti personažą, įkūnijantį juokdario virtimo karaliumi intrigą. Taip būtų didingai įprasmintos visos persirengėlių ceremonijos. Nemanau, jog minia pagal neparašytą scenarijų buvo nusiteikusi paaukoti tokią simbolinę figūrą (Valinską kaip kokį baltą ožį) barbariškiems giminės dievams, tačiau galima įsivaizduoti minios nusivylimą nepatyrus jokios satisfakcijos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šiaip ar taip, Valinskas yra visomis savo povyzomis intensyviai platinantis karnavalinių nuotaikų užkratą  žmogus. Kas kitas taip sugebėtų, ilgai kūręs negailestingus valdžios žmonių šaržus, ištobulinęs tyčiojimosi žanrą kaip tokį, šiandien Valinskas reikalauja didingos pagarbos valdžios figūroms, o ypač sau,  bando pamokyti mus rimties ir susikaupimo šioje situacijoje. Kas kitas, be Valinsko, sugebėtų kalbėti taip pompastiškai ir pseudodidingai apie moralę, vidinį padorumą, valdžios atsakomybę prieš žmogų, drauge nevengiant elementariausio suktumo, kai reikalas liečia privačius interesus. Iš tiesų, taip persimainyti galima tik įtikėjus savosios kaukės reikšmingumu. Kita vertus, žinoma, Valinskas yra tik atskiras epizodas, vienas iš simptomų. Kaip atrodo, minios panirimą į karnavalines nuotaikas, užsibuvimą kontūrus iškreipiančiame rūke lemia  labiau giluminiai pokyčiai, nei įprasta manyti.  Gali būti ir taip, jog tokio tipo karnavalinių nuotaikų išplitimas yra reakcija į nesugebėjimą išsaugoti įprastą tautos ir valdžios akistatą. Tarkime, jog tai rodo tautos nusiteikimą panirti į dionisiškai svaigų alpulį, užsimena apie grįžimą į kažkokią pirmapradę ikisutartinę  būklę. Tokia galbūt yra tautos reakcija, sukant akis į šalį, į valdžios netesybas, kai viena ranka buvo skelbiami iškilūs nepriklausomybės ir gyvenimo demokratizacijos idealai, o kita ranka plėšiama, grobiama be jokių skrupulų, kai laisvės patosas sumišo su baisiu valdžiažmogio goduliu. Iš tiesų, vadinamoji krizė gali tapti likimo dovana, jeigu ji mums galop padėtų su pačiu aštriausiu švitriniu popieriumi nusivalyti visus tuos manipuliavimo žemės nuosavybe, neteisėtų privatizacijų, Leo ir panašius šašus.

REKLAMA

Specialiai provokuodamas pasakysiu taip: Kovo 11-osios Lietuva yra morališkai pasenusi šalis. Žinoma, atgyveno ne nepriklausomybės, laisvės, žmogaus orumo puoselėjimo idealai, bet tos sąlygos, kurios leidžia įtvirtinti ir išplėtoti korupcinį valdžios potencialą. Siekiant pozityvių permainų šioje sferoje, mums niekas kitas nepadės, neišgelbės net viską gebantys skautai. Kaip atrodo, pagelbėti galime tik patys sau, apsivalydami, nusiimdami kaukes.

Prieš keletą dienų lrytas.lt išspausdino  tokio R. Milašiūno, besivadinančio psichoanalitiku, interviu daug sakančia antrašte ,,A. Kubilius priėjo liepto galą – jis yra užprogramuotas pralaimėtojas“. Čia interviu davėjas vograuja maždaug taip: lietuviai padaužė langus prie Seimo, vėl sulįs į savo kaimus, gers ir viskas bus ramu. Tačiau esą viskas pasikeis tuomet, kai su politikais pradės konfliktuoti žmonės, kurie savo rankose turi pinigų. Tada, kaip teigia šis analitikas, valdžia bus pakeista ir t. t. Tiesą sakant, labai panašu į mafijos įspėjimą, ar ne? Kita vertus, jeigu A. Kubiliaus iš tiesų bijo mafija, aš  esu linkęs pasitikėti šiuo žmogumi...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų