Pokalbis su buvusia grupės „Mango” nare, solinę karjerą pradedančia Viktorija Perminaite vyko kelyje Vilnius - Klaipėda, pamažu kylant sniego pūgai.
Jei dažnai važiuojate šiuo keliu, turbūt pastebėjote, kad ilga autostrada - pati tinkamiausia vieta gyvenimo prasmės paieškoms ir ilgesingiems apmąstymams. Atrodo, Viktorija šį kartą buvo atvira.
Baisiausia scenoje būti vienai
- Pirmasis tavo singlas – „Aš viena”. Pavadinimas lyg ir viską pasako. Bet ką tau pačiai reiškia ši frazė?
- Be abejo, tai daina apie jausmus, apie meilę. Ši daina buvo pasirinkta ir dėl simbolinės prasmės: aš pradedu viena, be “Mango”.
- Ar labai baisu pradėti vienai?
- Taip, baisu. Ko gero, viena nebūčiau to pradėjusi, net nebuvo tokios minties. Tai padariau tik todėl, kad man pasiūlė Gintaras ir Mindaugas Bendžiai, kuriais aš pasitikiu. Jie parodė, kad manimi taip pat tiki, mato manyje potencialą, norą atiduoti save publikai ir dainuoti.
- Baisiausia vienai lipti į sceną ar tai, kad visus vertinimus nuo šiol teks priimti tik tau?
- Be abejo, atsakomybė krenta ant manęs vienos. Taip, tai bus komandinis darbas, juk dirbsime su Mindaugu, Gintaru ir Žilvinu Liuliu. Bet aš būsiu tas asmuo, kuris atstovauja mūsų komandai, todėl atsakomybė teks man vienai. Bet man baisiausia, kad scenoje būsiu viena. Per mano debiutą gruodžio 2-ąją scenoje bus šokėjų, bet nežinau, ar jų bus ateityje... Galų gale juk kas nors gali atsitikti mikrofonui, ar ką nors pamiršiu... Anksčiau galėjau pasinaudoti merginų pagalba, o dabar viskas kris ant mano pečių. Tai man ir kelia nerimą.
Metai dvasinių išgyvenimų
- Turbūt ne kartą galvojai apie tai, kokia norėtum būti dainininkė.
- Iki šiol nesu apsisprendusi. Dar ieškome mano stilistikos, scenos apipavidalinimo. Kalbant apie įvaizdį, būna visokių atlikėjų - ir arogantiškų, ir skandalistų. Aš tikrai nebūsiu tokia. Būsiu paprasta, tokia, kokia buvau grupėje “Mango”. Niekada nebuvome iš tų atlikėjų, kurios gyvenime yra vienokios, o scenoje - kitokios, užsidėjusios kaukes. Aš būsiu paprasta ir dainuosiu apie tai, kas man patinka, aktualu, įdomu.
- Kaip pasikeitei per tuos metus po “Mango” iširimo?
- Šie metai man buvo ganėtinai sunkūs. Buvo ir praradimų, ir nesėkmių asmeniniame gyvenime.Buvo daug naujų dalykų. Kai esi pasimetęs, dėl visko išgyveni ir pradedi galvoti, kad gal reikėtų ką nors keisti gyvenime. Ir iš draugų girdėjau, kad kaip žmogus pasikeičiau. Nežinau, ar būtent per pastaruosius metus, juk bėgant metams žmogus įgauna vis daugiau patirties. Dirbau ir radijuje, ir televizijoje, todėl nemanau, kad pasilikau toje pačioje vietoje, kur pradėjau. Man tai davė daug patirties, aš patobulėjau, dėl to man lengviau vesti laidą, improvizuoti.
Kartais atrodo - nieko bloga neįvyksta, bet vis tiek esi pasimetęs, susivėlęs... Man šie metai buvo nežinios, pasimetimo, dvasiškai labai sunkūs metai. Viską labai sunkiai ir jautriai išgyvenau. Gal čia prieš gera... Dabar jaučiuosi šiek tiek sutvirtėjusi. Nuo pavasario, nuo gegužės, jaučiausi tikrai nekaip... Ir su balsu buvo nelaimių - ant balso stygų mazgelius atrado, įrašai buvo sustoję. Dabar, ačiū Dievui, paleidom į radiją mano singlą, ledai lyg ir pajudėjo.
Išsišnekėti dar nebuvo laiko
- Kai pirmą kartą klausei savo dainos viešai, labai drebėjo širdelė?
- Dar niekada jos negirdėjau per radiją... Bet mano dainą grojo seriale “Moterys meluoja geriau”. Net nežinojau to, tik staiga pradėjo skambinti draugai ir klausti: “Ar čia ne tu dainuoji?!” Kai išgirdau, jausmas buvo labai keistas. Man tai asocijuojasi su pačia “Mango” pradžia, kai pirmą kartą išgirdau pačią pirmąją mūsų dainą “Ar žinai”. Tuo metu važiavau automobiliu, neturėjau kur dingti... Dabar jausmas panašus - pradžios, kūdikio gimimo...
- Iširus “Mango”, nutrūko jūsų draugystė su Rima. Gal jau susitaikėte?
- Mes tiesiog nebendravome. Ir, tiesą sakant, iki šiol neišsikalbėjome, kas ten ir kaip buvo. Buvo paskutinis koncertas, paskutinė mūsų vakarienė, po jos mes nei skambinomės, nei bendravome. Matyt, taip reikėjo. Dabar vėl bendraujame draugiškai, bet mums dar reikia susibėgti ir išsikalbėti. Toks jausmas, kad pačios nesuprantame, kas įvyko. Nežinau, ar verta aiškintis tą priežastį? Gal man tiesiog buvo per daug skaudu? Gal aš pasąmonėje kaltinau Rimą, kad grupė “Mango” iširo? Bet juk ir ji galėjo man paskambinti...
- Ar su Rima jau kalbėjote apie tai, kad pradedi solinę karjerą?
- Kažkaip nekalbėjome... Susitinkame tik per gimtadienius ar šventes. Aplink būna daug žmonių, apie asmeninius dalykus nėra kada kalbėti.
Per šokius atrado draugus
- Pradėjusi solinę karjerą norėsi likti ir televizijoje?
- Man televizija netrukdo. Tikrai dirbsiu iki sezono pabaigos, tai yra, vasaros pradžios. Jei pasiūlys, be abejo, liksiu ir ilgiau. Man ten patinka, jaučiuosi gerai, savoje vietoje.
- Ar esi iš tų žmonių, kurie skaito internete komentarus apie save?
- Būna, kad paskaitau. Bet man to vieno karto ir užtenka. Atsimenu, skaitydavau per šokių projektą, vis svarstydavau, ką apie mane galvoja žmonės. Ten buvo ir gražių žodžių, ir kritikos, ir įžeidinėjimų. Paskui ilgą laiką nesinori skaityti. Jei tai būtų pasverta, argumentuota kritika, aš ją moku priimti. Esu savikritiškas žmogus. Bet tie įžeidinėjimai...
- Filmuotis visą laiką važinėji iš Klaipėdos. Niekada nenorėjai persikelti gyventi į Vilnių?
- Man tas kelias tikrai neprailgsta. Aš jau pripratau. Į Vilnių važiuoju kas antrą savaitę. Juk su “Mango” irgi visada važinėdavome. Be to, per daug myliu Klaipėdą, kad iškeisčiau ją į Vilnių.
- Anksčiau “Mango” buvo tarsi atitolusi nuo vilniečių, o kaip dabar, ar atsirado čia tikrų draugų?
- Vilniečiai vieni su kitais ir taip dažnai susitinka. O mes atvažiuodavome į koncertą ir išvažiuodavome. Bet po projekto “Šok su žvaigžde” labai susidraugavau su daugeliu. Iki šiol visi bendraujam, vakarojam, švenčiam vieni kitų gimtadienius. Atsirado bendrų pomėgių, bendrų temų. Pažįstame vieni kitų draugus. Labai susidraugavau su Aida Žiliūte ir Alanu Chošnau. Pas juos ir apsistoju, kai būnu Vilniuje. Taip pat draugaujam su Vytautu Rumšu, Vaidu Baumila, Karina Krysko, “Yvos” merginomis, visais šokėjais.
- O pabūti vienai tau dažnai norisi?
- Aišku, būna. Dabar važiuoju iš Vilniaus - buvo filmavimai, interviu radijuje, keli susitikimai... Dabar jau galvoju tik apie tai, kaip grįšiu namo ir norėsiu pabūti viena. (Juokiasi.)
“Kad ir kaip aš to norėčiau...”
- Ar įsivaizduoji save - nežinomą žmogų? Ar galėtum be to gyventi?
- Žinoma, galėčiau. Dėmesys man tikrai nėra reikalingas kaip oras. Per dešimt metų esu pripratusi bendrauti su žmonėmis. Pastarąjį pusmetį to tikrai trūko. Bet ne tiek dėmesio, kiek bendravimo, kartais norisi minios žmonių.
- O gal buvo dalykų, kurių visai nepasiilgai, kuriuos prisiminti buvo skaudu?
- Gal tik paparacių persekiojimai vargindavo. Kai nuvažiavus į vakarėlį bijai ranką ne taip pakelti, kad kas nors ko nors nepagalvotų. Man tai nepatinka, nemalonu.
- Solinė karjera, televizija, daugybė užsiėmimų. O tau niekada nesinori tiesiog visko mesti ir turėti šeimą, auginti vaikus?
- Kai nori, gali viską suderinti, ar ne? Dabar aš neturiu šeimos. Neturiu šalia artimo žmogaus, kad ir kaip aš jo norėčiau. Juk nenueisiu į prekybos centrą ir neišsirinksiu sau tinkamo vyro ir vaikų...
- Bet jei toks žmogus atsirastų, ar galėtum dėl šeimos aukoti visa tai, ką dabar turi?
- Nemanau, kad būtina ką nors mesti ar pulti į kraštutinumus. Puikus pavyzdys - Violeta su Viliumi. Ji pagimdė ir tęsia solinę karjerą.
- Norėtum vyro dainininko?
- Kad man nelabai svarbi profesija. Man svarbu žmogus, asmenybė, jausti vienas kitą. Nekeliu jokių reikalavimų ar ultimatumų.
