Tai įvyko! Tai, ko taip ilgai bijojome ir įtemptai laukėme. Romanas už šeimos ribų! Pasidarė aišku, kad lūpų dažų dėmės ant jo švarko – ne jūsų. O nauji auskarai – tikrai ne sidabriniai, kaip tvirtino ji, o iš balto aukso! Kokia peršasi išvada?
„Jis turi kitą moterį!“ – surinkate ir užspringstate ašaromis. „Iš kur pas ją pinigai tokiems papuošalams, - kankinasi jis, kol ateina geniali mintis, - ji turi meilužį, begėdė!“ Ir štai jis jau raitojasi rankoves, kad galėtų tinkamai išsiaiškinti santykius.
O tuo pačiu metu, kitame miesto gale vieniša moteris svaigsta saldžiose svajose. Ji ką tik metro susipažino su įdomiu vyru ir lyg pastebėjo, kad jis neturi vedybinio žiedo ant bevardžio piršto. Tačiau mes su jumis juk puikiai žinome, kad išeidamas iš namų jis atsargiai žiedą nusiima ir įsideda į vidinę kišenėlę. O kažkur, galbūt ir nelabai toli nuo vienišos damos – prie telefono nekantraudamas rūko vienišas vyras, laukiantis nuostabios nepažįstamosios skambučio, kuri sutiko užsirašyti jo telefono numerį. Tačiau, jūs turbūt jau supratote? – ji taip pat ištekėjusi, be to, jau pakankamai seniai ir, matyt, ilgam.
Kuo gi patrauklūs romanai už šeimos ribų?
Labai lengva atsakyti! Pirmas atsakymas – kažkas naujo. Čia ir nuostabus, nenumatytas ir betikslis bendravimas su nauju žmogumi. Nauji skonio, spalvos ir kvapo pojūčiai. Aštrūs kūniški malonumai dėl to, kad tai laikoma nuodėme, kai svetimų rankų prisilietimas priverčia drebėti iš malonumo.
Antras atsakymas – uždraustumas. Kai tu tiksliai suvoki, jog taip elgtis negalima. Kad dėl tokio tavo elgesio gali kilti problemų. Kad tavo gyvenime tai gali sukelti pokyčius – ir nebūtinai gerus. Bet! Būtent visa tai ir verčia užmiršti saugumą.
Galų gale trečias atsakymas – nes jau esančiuose santykiuose nėra išeities, viskas tapo rutina. Kai pakeisti nieko negalite, pavyzdžiui, dėl to, kad kaip tėvai jaučiatės įsipareigoję turimiems vaikams, arba dėl to, kad nemylite savo antrosios pusės, tačiau jus labai vilioja jo pinigai.
Kyla teisingas klausimas: ką gi daryti ir ar verta apskritai turėti romaną už šeimos ribų? Skeptikai atsakytų: „O kam? Jeigu iš to vis vien nieko gero neišeis!“. Kritikai tiesiog sutryps meilės „šone“ ir netikėtos meilės idėją, kai esi neištikimas (-a) savo teisėtam sutuoktiniui. Lyrikai pralies ašaras, palaikydami dvi puseles, atradusias vienas kitą. O apgautos puselės užpils nelaimę alkoholiu ir paliks keletą žymių kažkada mylėto ir gerbto žmogaus kūne.
Tuo pačiu metu kitame miesto gale, lengvo žvakių alsavimo tyloje plonyčiai moteriški piršteliai suspaus į delną šilkinę paklodę, ir jeigu sulaikysime kvėpavimą, išgirsime nusivylusios laimės ploną atodūsį...
Romanai už šeimos ribų buvo, yra ir bus visais laikais. Į juos galime žiūrėti ir smerkdami, ir neapkęsdami, ir džiaugdamiesi, tačiau neabejotinai nesugebėsime atpratinti žmonių nuo intymių santykių, kai tokie jau turimi santuokoje. Sutikite, juk sunku atsisakyti nuo bendravimo, linksminimosi bei sekso naujumo. Vienas esminių tokių romanų dalykų – planų ir įsipareigojimų nebuvimas. Aišku, tai įmanoma, tik esant sąžiningai „partnerystei“, kai įsimylėjusysis žino apie esminę padėtį savo partnerio santuokoje.
Tačiau ne retai būna ir tokių romanų, kai viena iš „puselių“ nieko nežino apie savo išrinktojo santuoką. O jeigu netyčia sužino apie tai, tai išrinktasis būtinai pareiškia, kad šiuo metu vyksta skyrybų procesas, kad jo žmona tikra tironė ir despotė, jis nemiega su ja mažiausiai 2 paskutiniuosius metus ir tik su savo naująja meile tikisi surasti tikrąją laimę.
Ką gi galima patarti įsimylėjusioms moterims, papuolusioms į panašią painią situaciją?! Sakyčiau tik viena – pasitikėkite savo jausmais. Ir nekurkite iliuzijų, nes jūsų išrinktasis tikrai ir pats ne visuomet supranta, ko jis siekia jūsų santykiuose. Juk tokie romanai pritraukia ir rimtus, ir nerimtus, ir protingus, ir kvailus, ir tvarkingus, ir perėjūnus – žodžiu, visokiausius. Tačiau nepriklausomai nuo dalyvių charakteristikų visos uždraustos romantiškos istorijos, kaip bebūtų gaila, beveik niekuomet nesibaigia gerai.
