REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Dažnai girdime suaugusiuosius kalbant: vaikai žino tik savo teises, bet pareigų nežino. Dauguma tėvų galvoja, jog meilė gali išlepinti vaikus, todėl pradeda gyventi pagal barterinių mainų principą: jei vaikas bus man geras ir patogus, aš jam ką nors duosiu. Koks ryšys tarp vaiko ir tėvų padeda kurti darnius ir ilgalaikius tarpusavio santykius?

Dažnai girdime suaugusiuosius kalbant: vaikai žino tik savo teises, bet pareigų nežino. Dauguma tėvų galvoja, jog meilė gali išlepinti vaikus, todėl pradeda gyventi pagal barterinių mainų principą: jei vaikas bus man geras ir patogus, aš jam ką nors duosiu. Koks ryšys tarp vaiko ir tėvų padeda kurti darnius ir ilgalaikius tarpusavio santykius?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jau seniau pasakojau, kad tėvų ir vaikų santykis turėtų būti grindžiamas dosnumu, t.y. tėvai yra duodantys, o vaikai - imantys. Didelė problema: nemokėjimas nei duoti, nei imti. Dauguma Lietuvos tėvų duoda vaikams visko tiek daug, nepaisydami savęs ir savo poreikių. Toks hiperdosnumas yra tiesiog egoizmas, nes taip besielgiantys tėvai slapčia tikisi, jog vaikai jais rūpinsis, skirs jiems laiko, dėmesio ir gal net vykdys jų norus bei pageidavimus. Duoti su nebyliu lūkesčiu gauti atgal yra joks dosnumas. Tėvai mokosi duoti be jokios naudos sau. Yra vaikų, kurie iš tėvų nieko nenori imti. Priežasčių gali būti įvairių: nenori likti skolingi, nenori įsipareigoti tėvams, nenori duoti tėvams kažko, ko jie prašo ir pan.

REKLAMA

Maži vaikai – didelis dosnumas

Jei norime darnių santykių su vaikais, pasirūpinkime, jog išmoktume nuo pat vaikų gimimo duoti jiems su meile tiek, kiek galime. Motinystė ir tėvystė pareikalauja iš suaugusiųjų labai didelio atsidavimo, ypač kol vaikai maži. Tačiau vaikams augant nereikia bijoti sakyti vaikams "ne". Svarbu, jog neatstumtumėm grubiai vaikų, o su meile sau ir vaikams tenkintumėm savo ir vaikų poreikius. Visai kaip ta žydė iš istorijos: reikia ir savimi pasirūpinti, išmokti palikti vaikus ir kitus artimuosius mažiau patenkintus, kad ilgalaikėje perspektyvoje mama būtų laiminga. Kūdikis reikalauja iš mamos labai daug visko. Ir mama duoda - nes kitaip kūdikis neišgyventų. Normalu yra miegoti su kūdikiu kartu vienoje lovoje, žindyti kūdikį pagal jo poreikį, nešioti ant rankų, nes jam taip ramu ir gera, migdyti ant rankų ar priglaudus prie krūtinės, nepalikti vieno ilgiau nei pačiam kūdikiui yra saugu, nevirkdyti, o kuo greičiau nuraminti vaikelį, kalbinti jį, čiauškėti, žaisti su juo, linksminti jį ir juokinti. Normalu yra daryti viską, kad yra vaikui gyvybiškai svarbu. Daug tėvų galvoja, kad tokia gausa išlepins vaiką. Tai nėra tiesa. Materialių, gyvybiškai nesvarbių daiktų gausa lepina vaiką. Atminkime, duodami savęs mažam vaikui gausiai, mes užpildome jo vidinę taurę sklidinai ir jis gali pažindintis su pasauliu saugiau, auga darniau ir būna ramesnis.

REKLAMA
REKLAMA

Ar mokame paleisti vyresnį vaiką?

Kai kurios mamos ir tėčiai bijo per daug mylėti savo kūdikius, tačiau ūgtelėjusių vaikų nenori palydėti į jų savarankiškėjantį gyvenimą ir sukelia dvimečiams ar vyresniems tikras augimo krizes. Kaip? O gi viską drausdami ir viską kontroliuodami. Auksinė taisyklė byloja: nedarykime už vaiką to, ką jis jau pats gali pasidaryti. Mums, tėvams, svarbu apsišarvuoti meilinga kantrybe. Mokykimės stebėti ir svarbiausia, nekurkime neigiamų programų savo vaikams. Tėvų funkcija - dosniai pažindinti vaiką su pasauliu: čia stiklinis burbulas, jį žiūrėkime akytėmis; būk budrus, čia laiptai, laikykis, kai eini; vanduo smagiai taškosi; galime išgąsdinti balandžius; paragauk gabalėlį morkos, man ji patinka, o tau? ir t.t. Mes esame per daug direktyvūs, per daug visažiniai ir per daug kontroliuojantys: nebėk - nukrisi; nevalgyk ledų - susirgsi; neimk, nes sulaužysi; neliesk mažojo brolio, nes jam nepatiks; nepirksiu tau šito, nes tu su juo nežaisi ir t.t. Įsiklausydami į savo vaikus suprasime, jog jie ne recidyvistai ir neatėjo čia tam, kad mums sugadintų gyvenimą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Būkime vyresniems vaikams kaip draugai

Kai vaikai užauga, sveiki santykiai su jais remiasi lygiavertiškumo principu. Sakoma, kad tėvai didelį poveikį vaikui daro iki jo 21-ojo gimtadienio. Vėliau - belieka tik melstis, kad vaiko šviesos mokytojai vestų jį šviesos keliu, nes mes, tėvai, tą darėme visus 21 metus (jei darėme, tai gerai, o jei nedarome, tai suskubkime).Taigi, esame atsakingi už aplinkas, į kurias patenka vaikas, už jų laisvalaikio pasirinkimus, už bičiulių ratą. Nepergyvenkime, jei vaikas mūsų negirdi, pergyvenkime, nes vaikas mus visada mato - moko išminčiai. Mes patys, ieškodami tinkamų sau aplinkų, ir vaikus palydėsime į jiems tinkamas aplinkas. Jei neturime tam ryžto, laiko ar nesuvokiame savo paskirties, vaikai susiras jiems svarbias aplinkas patys. Ir tai nebūtinai bus labai blogai. Visgi nusišalinę tėvai praranda galimybę daryti vaikams įtaką, t.y. praranda galimybę auklėti savo vaikus.

REKLAMA

Aš esu mama, todėl aš nenusišneku

Prie ežero kalbasi dvi mamos, viena jų pasakoja: kai mano dukra man atrėžia, jog aš nusišneku, tai aš jai ir pasakau - tu žiūrėk, su kuo kalbi, tuoj aš tau nusišnekėsiu. Ir paaiškina save: lai žino su kuo kalba, lai žino savo vietą. Didelė tėvų problema - trokšti pripažinimo ir pagarbos iš vaikų. Viskas yra labai paprasta: kai nusipelnysime pagarbos, ją ir gausime; o jei mūsų negerbia, vadinasi, mes kažką ne taip darome. Turime skraidyti savo aukštumose, tuomet nereikės konfliktuoti su vaikais. Reikia pripažinti, kad mes galime nusišnekėti, nes nesame tobuli. Kam reikia prieš vaikus vaidinti, apsimetinėti? Vaikai gerbia atvirus ir sąžiningus žmones. Tik tokie jiems gali tapti autoritetais. Dažniau tėvai gyvena pagal dvigubą standartą: patys sau leidžia labai daug, o vaikus moko būti tobulais.

REKLAMA

Nesisavinkime vaikų gyvenimų

Nors labai dažnai norime nulemti vaikų ateitį, mes tegalime jiems pasiūlyti. Vaikai mums nėra nieko skolingi. Čia jie atėjo pas mus tam, kad mes atiduotume jiems savas skolas. Jei kūdikis be mūsų neišgyventų, jei mažametis vaikas nori būti nukreipiamas be prievartos, tai vyresnieji vaikai siekia, kad mes su jais puoselėtumėm tam tikrą partnerystę. Nevenkime pasitarti, paprašyti pagalbos ką nors paaiškinti, klauskime jų nuomonės, pasitikėkime jais, leiskime jiems daryti klaidas, negrasinkime, nebauskime, tik turėkime sau ir jiems tam tikrą netinkamo elgesio pasekmių sistemą. Visų pirma, sau.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vaikai – tai mūsų derlius

Esu sutikusi daug garbaus amžiaus žmonių, kurie skundžiasi, kad vaikai juos pamiršo. Nereikia skųstis. Santykius su savo vaikais kuriame mes patys: jei per daug reikalaujame, vaikai traukiasi. Daug žmonių važiuoja aplankyti savo tėvų tik iš pareigos. Daug žmonių pasiilgsta savo tėvų ir juos myli, mielai su jais leidžia laiką. Turime įsisąmoninti: mes auginame vaikus, ne kas nors kitas. Visko nusipelnome patys. Neskanūs vaisiai? Vadinasi, prastai auginome. Išminčiai byloja: kaip su mumis elgiasi mūsų vaikai - tai jų karma; kaip su vaikais elgiamės mes - tai mūsų karma. Būkime meilėje. Tai padės mums auginti meilės vaisius. Darykime viską, ką galime geriausio. Ne sukandę dantis, o atvėrę savo širdies langines.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų