Praeitoje dalyje aprašėme penkias šuns tarpusavio bendravimo sąvokas: socializacijos laikotarpis, speneliai, staugimas, tapatybės kortelė, tualetas. Šioje dalyje aptarsime dar penkias svarbias sąvokas.
Uodega
Mūsų kūno dalis, kuri, kaip ir ausys, yra tarsi mūsų jausmų barometras. Tipiška situacija: šuo susitinka kurtą, kuris dūlina uodegą pabrukęs. Šuo galvoja: neatrodo, kad jis labai savimi pasitikėtų.
Uodega, kaip ir ausys, iš tolo parodo šuns nuotaiką, hierarchinį statusą ir ketinimus. Norint suprasti uodega siunčiamus signalus, reikia atsižvelgti į du dalykus.
Pirmasis yra padėtis. Pakelta uodega reiškia pasitikėjimą ir aukštą socialinė statusą. Pakėlęs uodegą šuo atidengia analines liaukas ir siunčia kvepiančią žinią gentainiams tarsi sakydamas: „Ar užuodžiate, kas aš toks?“
Nuleista uodega reiškia paklusnumą ar baimę ir trukdo sklisti kvapams, nuleidęs uodegą šuo tarsi nenori savęs per daug sumenkinti.
Antrasis dalykas yra judesiai. Judesių amplitudė išduoda susijaudinimą ir norą bendrauti. Žaisdami vieni su kitais šunys iš džiaugsmo ir malonumo plačiai mosuoja uodega. Tačiau tokie būna tik tie šunys, kurių uodegos padėtis įprasta.
Kai kurių veislių (terjerų, čiau čiau) uodega visada pakelta, o tai galima suprasti kaip aroganciją ar net agresyvumą. Kiti šunys (vipetai) ją laiko pabrukę tarp kojų, bet tai nereiškia, kad jie kažko bijo ar šiaip pernelyg baugštūs; dar kitų (buldogų) uodega labai trumpa ir neišraiškinga.
Kai kurioms veislėms (bokseriams, Jorkšyto terjerams, dobermanams...) uodega nupjaunama iškart atsiradus šiame pasaulyje. Dėl tokios amputacijos, ypač jei uodega nupjaunama visiškai, šuo netenka svarbios bendravimo priemonės su žmogumi ir gentainiais. Be to, padidėja pjautynių su kitais šunimis rizika.
Ją galima rekomenduoti tik darbiniams šunims (sarginiams ir medžiokliniams), mat taip galbūt sumažėja traumų (įkandimo, susižeidimo) rizika. Uodegos amputacija draudžiama daugelyje Europos šalių.
Uostymas
Tai įvairių kvapų, sklindančių mūsų aplinkoje, uodimas. Tipiška situacija: šuo susikaupęs apuosto šlapimo likučius ant žibinto stulpo. Šuo galvoja: pažiūrėsime, kas per naujienos.
Pagrindinis išvesto palakstyti šuns reikalas - uostyti kvapus, jo gentainių paliktus ant sienų ir žibintų stulpų. Jis užuodžia kvapus nosies gleivine ir papildomu uoslė organu, esančiu užpakalinėje nosies pertvaros dalyje, kuriuo jis pajunta feromonus.
Kvapai šuniui yra tarsi vietinis laikraštis, iš jų jis gauna daugybę informacijos. Pavyzdžiui, sužino, ar yra naujų atvykėlių, kas jie per vieni, ar jau galima pamylėti bičiulę iš kito kiemo. Sužinojęs naujienas jis savo ruožtu skuba pakelti koją ir palikti informaciją gentainiams.
Viliojimas
Meilės žaidimai prieš lytinį aktą. Tipiška situacija: šuo uosto kalės lytinius organus, o ši patenkinta nusuka uodegą į šalį. Šuo galvoja: atrodo, kad ji sutinka pasimylėti.
Subrendusi kalė paprastai rujoja dukart per metus. Tada ji išskiria lytinius feromonus, duodama žinią apylinkės šunims, kad ji pasiruošusi. Prieš lytinį aktą partneriai vienas kitam meilinasi. Jie vienas kitą uosto, laižo ir gainioja.
Kartais kalė būna gana išranki ir nesutinka, kad ją apvaisintų kitos veislės šuo. Dažniausiai tokios būna afganų kurtų ir saliukių kalės. Po meilės preliudų kalė leidžia šuniui ant savęs užšokti. Tačiau, jeigu jaunikis jai nepatinka, ji ima glaustytis prie sienų arba pabėga.
Jeigu šuo kalės nepažįsta, jam kartais pritrūksta drąsos, ypač žiūrint šeimininkui (rujoje tik dominuojantis šuo gali joti ant kalės kitiems matant). Kad jūsų augintinis nepatirtų streso, atveskite jam į jo teritoriją patyrusią nuotaką ir palikite juos vienus.
Ženklinimas šlapimu
Kvapo informacija, kurią mes visur paliekame savo gentainiams. Tipiška situacija: šuo susidomėjęs uosto šlapimo pėdsakus ant automobilio padangos. Šuo galvoja: puiku, čia netoliese yra naujas atvykėlis.
Šuo pradeda ženklinti šlapimu pasiekę brandos. Taip feromonais jis gentainiams palieka informaciją apie savo lytį, būseną (rujojantis arba vaikinga kalė, jauna motina...), savo amžių, statusą.
Kad feromonai lengviau pasklistų, šunys ženklinti pasirenka gerai matomas, pakilesnes vietas (nosies aukštyje). Kojos pakėlimas šlapinantis (beje, taip daro ne tik vyriškosios lyties šunys) irgi yra informacijos dalis. Kuo aukščiau šuo iškelia koją, tuo labiau nori patvirtinti, kad šioje apylinkėje vadas yra jis.
Antra vertus, aukščiau pasišlapinus mažiau rizikos, kad kiti šunys nustelbs jo paliktą ženklą. Jeigu pasivaikščioti išvestas jūsų augintinis nuolat sustoja ir kuo aukščiau kelia koją, be to, dar stengiasi vadovauti namie, pats laikas parodyti jam vietą.
Iš visų vietų, kur šuo kilnoja koją, vertingiausios automobilių padangos: jos yra tarsi laikraščiai aplinkiniams šunims. Bet automobiliai - ne žibintų stulpai, jie nuvažiuoja kartu su visais kvapais. Taigi šuo gali paženklinti tokią vietą, kur jis niekada nėra buvęs.
Pauostęs padangą tenykštis sargis gali padaryti išvadą, kad kažkur netoli yra neprašytas svečias ir ant atvykėlio palikto ženklo skubės pakelti koją, palikdamas jam savo vizitinę kortelę.
Žvilgsnis
Tai labai informatyvus bendravimo būdas. Tipiška situacija: pastatęs ausis, iškėlęs uodegą, išplėtęs akis šuo žiūri į kitą šunį. Šuo galvoja: ateik pasirieti, jei manai esąs už mane stipresnis.
Žvilgsniu šuo perduoda daugybę informacijos. Svarbu žvilgsnio kryptis ir trukmė. Taip pat reikia atsižvelgti į kitas kūno raiškos priemones. Kai šuo žvelgia tiesiai į akis, įdėmiai ir ilgai, vadinasi, nori pasakyti esąs pranašesnis ar netgi grasina kitam šuniui.
Jei šis irgi ne iš kelmo spirtas, atlaiko gentainio žvilgsnį, parodydamas, kad nebijo ir gali susikauti. O jeigu jaučiasi menkesnis, nusuka žvilgsnį, sakydamas, kad nusileidžia. Sutikę nepažįstamą šunį niekada nežiūrėkite jam tiesiai į akis: jis gali tai suprasti kaip iššūkį ir užpulti. Verčiau akis nudelbkite, tada šuo supras, kad jam nusileidžiate.
Iš šuns vyzdžių (išsiplėtusių ar susiaurėjusių) taip pat galima spręsti apie jo emocinę būseną (baimė, džiaugsmą, pyktį...). Jeigu jūsų šuns akis dengia ilgi gaurai, nukirpkite juos, antraip neteksite ir jūs pats, ir jo gentainiai vertingos informacijos.
Šis straipsnių ciklas paremtas Žano Kuvelerio (Jean Cuvelier) parašyta knyga „Lietuvių-šunų šunų-lietuvių kalbų žodynėlis“, kurią išleido „Alma Littera“ leidykla.
Alvydas Bielinis
