„Gyvenimas nesibaigia skyrybomis – vaikams reikia abiejų tėvų“ – skaitytojų istorijos
Agnė S., Kaunas
Su vyru išsiskyrėme prieš penkis metus. Vyras paliko šeimą dėl jaunesnės moters. Auginome du sūnus, jie jau buvo dideli, kai išgirdo tėvo sprendimą – vyresniąjam buvo 19 metų, jaunesniąjam – 16. Vaikai į tėvo sprendimą žiūrėjo labai ironiškai, greičiausiai dėl to, jog naujoji jų tėvo sugyventinė už vyresnėlį sūnų vyresnė tik 5 metais. Mūsų šeima labai mėgo aktyvų laisvalaikį, kasmet kelis kartus per metus išvažiuodavome stovyklauti, dalyvaudavome įvairiose sporto žaidynėse, mano ir vyro darboviečių organizuojamose šventėse ir t.t. Vyras (dabar jau buvęs) lankė tautinių šokių kolektyvą – ten ir sutiko savo naująją meilę. Pradžioje maniau, kad tuščiai pavydžiu ir pati save ramindavau „na ir kas, tai juk tik repeticijos“. Tačiau, kai tris kartus per savaitę vykstančių repeticijų trukmė nuo 1 valandos, užsitęsdavo iki 2,5 valandos ir dar ilgiau, supratau, kad kažkas ne taip. Žinoma vyras teisindavosi sakydamas, kad „vadovė vėlavo, todėl repeticija užsitęsė“, „mokėmės naują šokį, todėl užtrukom“ ir pan. Viskas tapo aišku, kai galiausiai vieną dieną vyras grįžęs iš darbo pareiškė – „atsiprašau, bet išsikraustau, manau, kad taip bus geriau“. Tądien norėjau skradžiai žemę prasmegti, apėmė pyktis, apmaudas, liūdesys. Buvo tikrai skaudu, iki šiol negaliu suprasti, kaip vyras su kuriuo santuokoje gyvenom 20 metų, galėjo priimti tokį sprendimą ir šeimą iškeisti į mergaitę iš provincijos (pagal jos išvaizdą ir kūno formas nedrįstu jos pavadinti moterimi).
Vyras išsikraustė, išsiskyrėm oficialiai, pasidalinom užgyventą turtą ir reikėjo nuspręsti, kaip gyventi toliau. Nebenorėjau gyventi tame pačiame mieste. Pasitarėme su vaikais ir visi trys išskridome gyventi į Angliją. Žinoma niekas ten mūsų nelaukė išskiestomis rankomis, tačiau įsitvirtinome ir gana neblogai. Vyresnėlis sūnus įsidarbino ir pradėjo studijuoti universitete, jaunėlis, kadangi buvo baigęs tik 10 klasių, įstojo į koledžą, aš pakankamai greitai radau darbą viešbutyje, iš pradžių dirbau kambarine, vėliau kitame viešbutyje gavau administratorės darbą.
Dabar į Lietuvą grįžtame tik atostogauti. Negaliu sakyti, kad buvęs vyras blogas tėvas, jis su vaikais bendrauja, kai reikia suteikia finansinę paramą, atsiunčia lauktuvių iš Lietuvos. Tačiau vaikų požiūris į tėvą labai pasikeitęs, jie nebežiūri į jį kaip į autoritetą.
Pasidalyk savo istorija [email protected]
