Jei ir jus kamuoja klausimas, ar nepavojinga gydytis antibiotikais, trumpai pasvarstykime apie konkrečią situaciją.
Tarkime, sunegalavote jūs arba jūsų šeimos narys. Visos liaudiškos priemonės jau nesėkmingai išbandytos, teliko tik gydytojo prirašytų popierėlių krūva. Juose – pavadinimai vaistų, kurių reikėtų kuo skubiau įsigyti ir vartoti, kaip specialistas nurodė. Bet štai dilema: tarp jų yra ir antibiotikų. Tad ką daryti – gerti ar vis dėlto negerti?
Iš pelėsio kilęs...
Kuo tik negydė gydytojai senovėje – kraujo nuleidimu ir badavimu, užkalbėjimais ir maldomis, nuodais ir narkotikais. Ir, reikia pripažinti, kartais pasiekdavo tiems laikams įspūdingų laimėjimų: stipriausieji ir ištvermingiausieji pacientai išgyvendavo, o tikri laimės kūdikiai dar ir išgydavo.
Vis dėlto mirtingumas net po gydytojo įsikišimo buvo labai aukštas. Kai kurių ligų jie net nesiimdavo gydyti – palikdavo likimui nuspręsti, gyvens žmogus ar ne.
Tokios ligos, kaip plaučių uždegimas, tuberkuliozė, skarlatina bei kitos infekcijos, buvo laikomos mirtinomis, tad jei kuris susirgusysis ir išgyvendavo, tai paskui buvo laikomas arba velnio tarnu, arba šventuoju. Viskas pasikeitė, kai atsirado antibiotikai. Reikėtų tą atminti klausantis liaudiškos medicinos propaguotojų lozungų apie neva ekologiškus, natūralius ir „gamtinius“ net sunkiausių ligų gydymo būdus ir žiūrėti į juos su sveika skepticizmo doze.
Aišku, antibiotikų vartojimas pagimdė ir savų blogybių. Didžiausia jų ta, kad mūsų laikais antibiotikai jau yra netekę didelės dalies savo „kovinės galios“. Pavyzdžiui, kai iš paprasto pelėsio gautas penicilinas dar tik buvo pradėtas vartoti, veiksminga jo paros dozė buvo 4,5 tūkst. vienetų. Dabar pacientui per parą penicilino skiriama nuo 250 tūkst. iki 60 mln. vienetų priklausomai nuo ligos. Tad ar reikia stebėtis antibiotikų šalutinių poveikių gausa, alerginėmis reakcijomis į juos ir komplikacijomis?
Antibiotikų autoritetas dabar gerokai pašlijęs, ir jie nebe tokie veiksmingi, kokie buvo kadaise. Tačiau kalti dėl to esame tik mes patys: neracionaliai vartodami antibiotikus iš patikimo sveikatos sargo pavertėme juos didžiausiu baubu.
Labiausiai paplitusios klaidos
Nuo seno esame pratę, kad beveik kiekvienoje namų vaistinėlėje būtų tetraciklino, levomicetino bei dar vieno kito „populiaraus“ antibakterinio preparato.
Labai daug žmonių įniko antibiotikus vartoti nesusimąstydami ir be gydytojo paskyrimo ar būtinybės. Žinoma, dabar tą daryti tapo sudėtingiau, tačiau vis tiek derėtų atminti, kad negalima savarankiškai vartoti antibiotikų:
– sergant ūmiomis kvėpavimo takų infekcijomis ir gripu (sulauksite tik šalutinio preparato poveikio);
– esant šaltkrėčiui (antibiotikai nemažina temperatūros ir nepalengvina skausmų);
– sutrikus žarnyno veiklai (toli gražu ne visos žarnyno infekcijos gydomos antibiotikais, be to, tokius negalavimus gali sukelti ir virusai, alergijos, apsinuodijimai, disbakteriozės, dirgliosios žarnos sindromas ir kt.);
– nevartokite vieno ir to paties antibiotiko net ir tuo atveju, jei kartą jis jums jau padėjo (gali išsivystyti atsparumas vaistui ir tuomet jau prireiks agresyvesnio gydymo);
– niekada nevartokite antibiotikų, skirtų kitam žmogui (kaip dauguma vaistų, antibiotikai skiriami individualiai net ir identiškos diagnozės atveju).
– pasirūpinkite laiku išmesti vaistus, kurių galiojimo laikas jau pasibaigęs (tokie antibiotikai ne tik negydys, bet gali ir pakenkti, nes kartais tampa toksiški).
Baimė irgi ne į naudą
Egzistuoja ir kitas kraštutinumas, mūsų visuomenėje paplitęs nė kiek ne mažiau nei polinkis antibakterinius preparatus vartoti savo nuožiūra.
Kai kurie žmonės paniškai bijo antibiotikų. Todėl nevartoja jų net susirgę pavojingiausiomis infekcijomis visiškai ignoruodami gydytojo nurodymus – verčiau pasikliauja močiučių priemonėmis ir liaudies medicinos receptais.
Deja, šiuolaikinių miestų gyventojams, nuolat kamuojamiems streso, avitaminozės ir susilpnėjusio imuniteto, pavojinga net banali sloga, galinti pasibaigti sunkiausiomis komplikacijomis. Tad ką ir kalbėti apie infekcijas, reikalaujančias antibakterinio gydymo...
Be to, tokiems fobiškiems pacientams gresia ne tik ligos komplikacijos, bet ir tapti įvairiausių šarlatanų, siūlančių „visiškai nekenksmingus“ žolelių vaistus, aukomis.
Per daug atsargumo nebūna
Kad gydymas antibiotikais būtų kuo veiksmingesnis ir saugesnis, būtina su antibakterinius preparatus jums skiriančiu gydytoju aptarti kai kuriuos klausimus.
Moterys pirmiausia turėtų pasisakyti specialistui, jei planuoja nėštumą, jau laukiasi ar maitina kūdikį krūtimi. Tokiomis aplinkybėmis negalima vartoti daugumos preparatų – pavyzdžiui, tetraciklino, fluorochinolono, aminoglikozidų, makrolidų grupių antibiotikų.
Taip pat būtina nurodyti gydytojui kitus sistemingai vartojamus vaistus. Net labiausiai „apsišvietę“ pacientai žino, kad antibiotikų negalima vartoti kartu su tokiais preparatais kaip almagelis, smekta, aktyvuota anglis, kitais antacidais ir sorbentais.
Tetraciklinas nevartojamas su geležies, kalcio preparatais, magnezija.
Rifampicinas, tetraciklinas ir penicilino grupės antibiotikai silpnina kontraceptinių tablečių poveikį.
Vartojant penicilino ir cefalosporino grupės antibiotikus su kraują skystinančiais preparatais (tokiais antikoaguliantais kaip aspirinas, plaviksas) padidėja kraujoplūdžių rizika.
Būtina gydytojui pasisakyti ir apie praeityje buvusias alergines reakcijas į kokį nors antibiotiką.
Jei per pastaruosius 2–3 mėnesius vartojote kokius nors antibiotikus, pasitikslinkite, kokius. Nes dažnai vartojant tos pačios grupės antibiotikus jie gali tapti nebeveiksmingi.
Galiausiai, jeigu sergate lėtinėmis kepenų, inkstų ligomis, cukriniu diabetu ir panašiomis ligomis, praneškite apie tai gydytojui. Pacientams su tokiomis diagnozėmis galima vartoti toli gražu ne visus antibiotikus.
Koks antibiotikas reikalingas jums
Spręsti apie vieno ar kito antibiotiko veiksmingumą galima tik iš laboratorinių tyrimų rezultatų. Todėl kreipiantis į gydytoją pageidautina pasidaryti tyrimus (kokius – priklauso nuo ligos), kad būtų galima tiksliai nustatyti ligos sukėlėją.
Kai žinomas mikrobas-kaltininkas, gydymas visada būna sėkmingesnis. Tačiau gaišti savaitę ar net 10 dienų laukiant tyrimų rezultatų jokiu būdu negalima. Todėl pirmieji antibakteriniai preparatai paprastai būna skiriami empyriškai – t.y. gydytojas, remdamasis savo patirtimi ir žinodamas epideminę situaciją mieste, teoriškai nusprendžia, kokie mikrobai galėjo jus susargdinti. Žinodamas skirtingų grupių antibiotikų veikimo spektrą specialistas rekomenduoja preparatą, atitinkantį ligos simptomus.
Jeigu po trijų gydymo skirtu antibiotikų dienų jūsų savijauta nepagerėja, vadinasi, vaistas jums netinka. Reikia vėl kreiptis į gydytoją, kad parinktų kitą antibiotiką.
Svarbiausia – saugumas!
Antibiotikai, kaip ir visi kiti vaistai, turi šalutinį poveikį. Labiausiai paplitę jų yra trys:
1. Alerginė reakcija.
2. Disbakteriozė.
3. Toksinis poveikis vidaus organams – kepenims, inkstams, vidinei ausiai ir pan.
Šalutinis antibiotikų poveikis dažniausiai pasireiškia nusižengus preparato vartojimo taisyklėms, perdozavus, neatsižvelgus į individualius paciento ypatumus – arba tiesiog vartojant antibiotiką be jokio reikalo, t.y. nesergant.
Žinoma, retai, bet būna atvejų, kad net laikantis visų nurodymų ir taisyklių antibiotikas ima ir „suveikia“ kažkaip ne taip. Jei taip nutinka, būtina nedelsiant liautis vaistą vartoti arba, jei yra būtinybė, pakeisti jį kitu.
Vartojant penicilino, cefalosporino grupės antibiotikus būtina saugotis alerginių reakcijų: bėrimo, odos paraudimo, niežulio ir pan.
nuo to galima apsidrausti kartu su antibiotiku vartojant antihistamininius vaistus: 30–40 minučių prieš išgeriant antibakterinio preparato išgerti dozę gydytojo skirtų alergines reakcijas slopinančių vaistų (suprastino, klaritino ar kt.).
Disbakteriozė atsiranda vartojant dideles antibiotikų dozes ir ilgai.
Šio negalavimo profilaktikai visam gydymo antibiotikais laikui skiriami prebiotikai – preparatai ir maisto produktai, turintys augalinių skaidulų, apsaugančių organizmo mikroflorą nuo antibakterinių vaistų poveikio, padedančių ją atkurti, sukuriančių palankias sąlygas naudingiems mikroorganizmams žarnyne apsigyventi.
Gydantis antibiotikais naudinga valgyti artišokus, svogūnus, cikorijas, česnakus, kukurūzų dribsnius, avižinę košę, ruginius gaminius, pupeles, vaisius, pieno produktus, gerti tirštas sultis ir alų. Visas šis maistas pasižymi prebiotikų savybėmis.
Tačiau galima prebiotikų įsigyti ir vaistinėse.
Baigus gydymo antibiotikais kursą tikslinga pavartoti ne tik prebiotikus – t.y. jau minėtus preparatus, kurių sudėtyje yra normalios žarnyno mikrofloros, bet ir simbiotikus – kombinuotus pro- ir prebiotikų preparatus („du viename“). Šiai grupei priklauso laktobakterinas ir daugybė kitų vaistų.
Taip pat naudinga valgyti daugiau rauginto pieno produktų, ypač praturtintų bifidobakterijomis.
Toksiniu poveikiu, itin žalingu kepenims, beveik nepasižymi penicilino ir cefalosporino grupės II–III kartos antibiotikai. Bet jeigu iškyla būtinybė vartoti kitus antibiotikus (ypač žmonėms, sergantiems kepenų ligomis), toksinį poveikį galima sumažinti pakoregavus vaisto dozes, o taip pat vartojant vadinamuosius hepatoprotektorius – tokius kaip esencialis.
Vartojant aminoglikozidus būtina saugotis klausos, regos sutrikimų, galvos svaigulio, sumažėjusio šlapimo kiekio. Pasireiškus visiems šiems simptomams reikia liautis vartoti antibiotiką ir skubiai kreiptis į gydytoją.
Gydantis tetraciklino, sulfanilamido, fluorochinolono grupių antibiotikais negalima degintis.
Vartojant antibiotikus ilgą laiką (ilgiau nei 7–10 dienų) grybelinių infekcijų profilaktikai gydytojas paprastai skiria antigrybelinių preparatų (pavyzdžiui, lamizilio).
Jeigu organizmas išsekintas dažnų infekcijų, galima apsidrausti jau nuo pirmos antibiotikų vartojimo dienos. Tačiau apie kiekvieną konkretų atvejį spręsti turėtų gydytojas.
Galiausiai, svarbu atminti seną gerą patarlę: gydytis visada nesveika – sveika yra nesirgti. Tad jeigu kas nors jus tikina, kad vienas ar kitas preparatas yra visiškai nekenksmingas ir neturi jokio šalutinio poveikio, vadinasi, jis neveikia visai. Perfrazuojant Hipokratą, nuodą nuo vaisto skiria tik dozės dydis. Tai ypač tinka antibiotikams. Tad vartoti juos reikia tik tada, kai laukiama gydymo nauda su kaupu pranoks tikėtiną žalą organizmui.
