Krūvą kiaulienos odelių mėtosi Verkių parke, pasakoja parko direktorė Jolanta Radžiūnienė. Moteris sako, kad jau ne pirmas kartas, kai žmonės veža maisto miško gyventojams, nors už lango nei šalčio, nei sniego. O svarbiausia, kaip pastebi Pavilnių ir Verkių parkų direktorė, palieka vilniečiai net ne maistą, o atliekas nuo pietų stalo.
„Man tai keista, kaip žmonės galvoja, kad ko jie nevalgo, kad tą valgys laukiniai gyvūnai. Tai man tas keisčiausia yra. Kad išmetu, tarkim, supelijusį sūrį, tai kodėl mest į pamiškę, kad neva kažkas valgys? Vis dar randam visokių atliekų“, – sako parkų direktorė Jolanta Radžiūnienė.
Štai todėl parke ar pamiškėje ne vieną kartą rasti ir besimėtantys galvijų kaulai, ir supuvusios ar supelijusios daržovės, duonos gaminiai:
„Čia va senos daržovės, čia buvę moliūgai, obuoliai. Ir irgi jos čia kažką veikia, bet kaip matote, jų čia niekas nelesa, nevalgo.“
O kur dar neseniai nuskambėjęs skandalas, kai parko teritorijoje atsidūrė kalnai duonos ir salotų. Apie tai, kad gražių jausmų vedini, bet pamiršę sveiką protą žmonės veža į mišką maisto atliekas, kalba ir tai pastebėję medžiotojai.
„Aš asmeniškai esu cukinijų ir arbūzų matęs. Nereikėtų vežti to, ko nėra mūsų gamtoje“, – pasakoja medžiotojas Deividas Staponkus.
Gamtininkai sako, kad pasitaiko atvejų, kai ir patys medžiotojai bandydami prisivilioti, pavyzdžiui, šernus, taip pat meta krūvas maisto produktų, kurių galiojimas pasibaigęs. Kad ir kaip ten būtų, dabar šerti miško gyventojų, siekiant juos palepinti, nes už lango žiema, tikrai nereikia. Žvėrims dabar susirasti maisto nėra jokių kliūčių. Pavyzdžiui, stirnos, kurių populiacija per pastaruosius dešimt metų itin užaugusi – gamtininkai jų priskaičiuoja apie šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių – tikrai randa, ką ėsti.
„Pilna palaukėse želmenų. Tai jie turi skanėstą želmenis. Plius žiemkenčių, paskutiniu metu labai paplitusi kultūra rapsai. Kur visi žvėrys, ir net šernai labai mėgsta. Jos pertekę visko, juo labiau, kad tokios žiemos, nereikia bijoti nei šalčio…Kad randa ten lašinių, arbūzų ar dar kažko. Jiems paprasčiausiai nereikia. Ir sako: eikit jūs ten su savo lašiniais ir arbūzais, kai mes turim savo skanaus maisto“, – teigia gamtininkas Laimutis Budrys.
Ir ne tik žvėrims dabar nereikia nei mesti, nei berti nieko. Nereikia papildomo maisto ir paukščiams. Nebent rudenį pradėjome lesinti zyles, dėl to, kad tamsu ir pačios jos maisto nesusiranda. Tad prisijaukinę jas turime maitinti, kol dienos taps ilgesnės. Bet, pavyzdžiui, vandens paukščių lesinti tikrai nereikėtų.
Tai žino, bet pramogai praskaidrinti ančių dieną, neatsispiria pilaitiškė Gražina. Kartu su anūkais bent kartą per savaitę ji aplanko čia žiemojančius paukščius. Lengvai pasiekiamu maistu susivilioja ir tolumoje jį užuodusios gulbės: „Gal jūs ir teisūs. Bet jie jau mus pažįsta, bėga, lekia… Tai mes nedaug, vos keletą kąsnelių.“
Gamtininkai šiai šeimai pagrūmotų nebent dėl to, kad lesinti vandens paukščių iš viso nereikia. Tačiau dar daugiau priekaištų būtų tiems, kas į vandenį meta dažnai specialistų matomas atliekas.
„Gyventojai neša, ką tik turi. Pirmoj eilėje, ne visokiu maistu galima maitinti. Negalima kažkokiom atliekom, tą gyvūną gali tik susargdinti. Ir taip įpratina paukščius, kad jie supranta, kad yra kažkokia Dievo dovana, per žmogaus rankas, ir jie paprasčiausiai neišskrenda. Tai gerai, šiemet tokia žiema. Išskirtinė, kad jokios grėsmės nėra, bet būdavo ir tokių užšalimo atvejų, kai tie paukščiai nežino, kur dėtis“, – kalbėjo L. Budrys.
Štai todėl, kaip sako Budrys, keičiami ir teisės aktai. Ir už maisto atliekų metimą į mišką ar prie vandens dabar gali grėsti įspėjimas, netrukus lauks ir bauda. Mat ne tik gyvūniją sargdinam taip darydami, bet dar ir teršiam gamtą.
