Iš mirties gniaužtų ištrūkusi Aurelija: amputuoti pirštai yra tik ledkalnio viršūnė Laida „Lūžis“

Renatos Šakalytės-Jakovlevos laidoje „Lūžis“ vieši studentė iš Kauno Aurelija Ivanauskaitė. Prieš ketverius metus Kūčių išvakarėse aštuoniolikmetei smogė žaibinė meningokoko infekcija.

„Visas šventes praleidau komoje. Niekas negalėjo garantuoti, kad išgyvensiu... Patys medikai tai vadina tikru stebuklu. O aš pati nuo to laiko gimtadienį miniu dukart metuose – tikrąjį ir sausio 2, kai pabudau iš komos", – su ašaromis akyse pasakoja mergina.

Aurelija, tavo gyvenimo lūžis išties gniaužia kvapą. Papasakok, kas įvyko?

Prieš ketverius metus, kai buvau aštuoniolikos, man smogė žaibinė meningokoko infekcija. Ji užklupo Kūčių išvakarėse. Dėl kritinės būklės gydytojams teko mane aštuonioms paroms panardinti į dirbtinę komą.

Per visą šį laiką pradėjo gangrenuoti galūnės – rankų ir kojų pirštai.. Pabudusi iš komos, turėjau viską mokytis daryti iš naujo, patirti ne vieną operaciją ir amputaciją. Išgyvenusi šią baisią ligą, privalėjau keisti požiūrį į gyvenimą ir, galiausiai, išmokti gyventi kitaip.

REKLAMA

Meningokoko infekcija yra labai pavojinga ir klastinga liga – ypač žaibinė forma. Dažnu atveju ji baigiasi mirtimi. Aurelija, buvai labai arti to?…

Meningokoko siaubą per Kalėdas išgyvenusi Aurelija: mane nuo mirties skyrė vos 4 valandos

Tikrai taip. Gydytojai sakė, kad mane nuo mirties skyrė tik keturios valandos. Jei būtume dar bent kiek ilgiau laukę, greičiausiai dabar čia nesėdėčiau. Ir taip jau uždelsėme, nes aš buvau žmogus, kuris labai retai sirgdavo, nebuvau patyrusi jokių rimtų traumų, todėl ligoninės priimamasis neatrodė vieta, į kurią reikia iškart vykti pasijutus blogai. Iš pradžių bandydavau padėtį stabilizuoti namie, o jei sveikata negerėdavo, tik tuomet kreipdavausi į gydytoją. Šiuo atveju aš irgi maniau, kad mane pakirto tiesiog stiprus peršalimas.

Ar simptomai, kuriuos pirmiausia pajautei, buvo panašūs į peršalimo?

Jie buvo panašūs, bet gal kiek stipresni ir visi vienu metu: pykinimas, šaltkrėtis, silpnumas ir aukšta temperatūra – maždaug 39 laipsniai. Bandėme ją numušti, tačiau nepavyko, todėl Kūčių dienos ankstyvą rytą tėvai mane nuvežė į Jonavos ligoninės priimamąjį. Ten buvo pastatytos dvi lašinės, po kurių šiek tiek pasijutau geriau. Šlapimo tyrimas rodė, kad organizme yra infekcija, tačiau kokia – neaišku, nes meningokoko atvejui nustatyti reikalingi papildomi tyrimai, o man jie nebuvo atlikti. Taigi sveikatos būklei truputį pagerėjus, buvau išleista į namus.

Ir kas vyko toliau? Kaip tu jauteisi grįžusi?

Deja, bet namie savijauta ėmė staigiai blogėti ir ant viso kūno atsirado bėrimas. Jis priminė nedideles mėlynes. Tuomet su tėvais pradėjom spėlioti, kas čia vyksta ir pirma šovusi mintis – mane ištiko alerginė reakcija. Galvojom, kad organizmas galėjo taip sureaguoti į ligoninėje sulašintus vaistus. Bėda ta, kad nei aš, nei tėvai nieko nežinojom apie hemoraginį bėrimą, kuris yra vienas ryškiausių žaibinės meningokoko infekcijos požymių. Apskritai prieš tuos ketverius metus mes nieko nebuvom girdėję apie tokią ligą kaip meningokokas.

Kaip jūs galiausiai supratot, kad čia ne eilinė infekcija, o mirtinai pavojinga liga?

Kadangi bėrimų daugėjo, pradėjom tiesiog internete ieškoti informacijos, ką jie galėtų reikšti. Tada mama nusprendė bėrimų nuotrauką nusiųsti artimai šeimos draugei, kuri yra medicinos sesuo. Būtent ji ir pasakė, kad mane pakirto žaibinė meningokoko infekcija – labai rimta liga, todėl negalime gaišti nė minutės ir privalome kuo skubiau vykti į Kauną.

Mama, kalbėjusi su drauge telefonu, iškart apsipylė ašaromis, o aš jau nebeturėjau jėgų jaudintis, nes organizmas vis labiau silpo. Galiausiai, važiuojant į Kauną, bėrimai atsirado ir ant veido – juos išvydę tėvai labai susigraudino, kilo panika. Jaučiau, kad situacija blogėja kas minutę. Laimė, Kauno ligoninę pasiekėm labai greitai ir ten jau medikai žaibo greičiu pradėjo mano gelbėjimo operaciją. Iki tol buvau sąmoninga – pamenu, dar pagalvojau apie tėvus, likusius už palatos durų ir kad man viskas bus gerai, o tuomet panirau į komą.

Joje praleidai net aštuonias paras. Ar žinai, kas per jas vyko?

Žinau, kad iš ligoninės mane perkėlė į Kauno klinikas, kur toliau medikai kovojo dėl mano gyvybės. Situacija buvo labai labai bloga – tiesiog kritinė. Keturias paras gydytojai negalėjo garantuoti, kad apskritai išgyvensiu, o kokios gali laukti pasekmės po tokios infekcijos – juo labiau niekas nesiryžo spėlioti ir prognozuoti. Man tos aštuonios paros buvo kaip trumpa akimirka – užsimerkiau ir staiga vėl atsimerkiau. Nieko per jas nejaučiau, nesapnavau ir nemačiau. Tik pabudusi negalėjau pajudinti rankų, nes po aštuonių parų gulėjimo raumenynas labai greitai nusilpo.. Galvą pasukti bent truputį į šoną prilygo viso pasaulio pasukimui. Atrodė, kad esu kažkokioje nesustojančioje karuselėje. Valgymas taip pat buvo rimtas iššūkis – jaučiausi iš pradžių lyg kūdikis, kurį reikėjo maitinti, nuolatos prižiūrėti.

Meningokoko siaubą per Kalėdas išgyvenusi Aurelija: mane nuo mirties skyrė vos 4 valandos

Bet pabudusi iš komos buvai iškart sąmoninga?

Taip, nuo pirmos akimirkos buvau sąmoninga ir viską suvokiau. Neturėjau nei dalinės amnezijos, nei kitokių atminties šuolių – prisiminiau, kas esu, pažinau tėvus. Tiesa, iš pradžių negalėjau kalbėti, nes burnoje ir nosyje buvo pilna įvairiausių vamzdelių, bet bandžiau žiopčioti ir klausti, kur yra sesė, nes tėvai buvo atvykę vieni. Iš tikrųjų pirmosios paros po nubudimo buvo sunkios, nes tik trumpam atmerkdavau akis ir po to vėl greitai užmigdavau. Iš viso klinikose praleidau apie du mėnesius, o po to šešiolikai dienų buvau išleista į reabilitacijos ligoninę.

Aurelija, tu nugalėjai meningokoką - ne jis tave. Kaip šią pergalę įvardijo gydytojai?

Iš tikrųjų tik gydytojų profesionalumo dėka ją pavyko pasiekti. Pati dar ilgą laiką nesuvokiau, kas per liga yra tas meningokokas, kokia ji pavojinga ir klastinga. Nuoširdžiai maniau, kad greit galėsiu pakilti iš patalo ir toliau gyvensiu įprastą gyvenimą. Nežinojau, kas manęs dar laukia, kokie yra tokios infekcijos liekamieji reiškiniai ir nebuvau mačiusi savo kojų… Kokia žala joms padaryta. Tikėjausi, kad gangrenavusius galūnių pirštus pavyks išsaugoti ir kad viskas tiesiog praeis. Todėl reikėjo laiko suprasti, kas man nutiko ir gydytojų žodžiai, kad meningokoką išgyvena ne visi, kad man labai pasisekė, nes galiu matyti, girdėti, suprasti, kas vyksta aplink yra neįtikėtina sėkmė.

Liga tave užklupo Kūčių išvakarėse, visą šventinį laikotarpį praleidai komoje ir pabudai iškart po Naujųjų – tikras šventinis stebuklas, ar ne?

Taip, mano atvejis yra stebuklas. Gydytojai irgi taip mano. Pabudau sausio antrąją ir nuo tada ši diena yra lyg antrasis gimtadienis. Nors išsaugojau gyvybę, liga paliko skaudžius pėdsakus mano kūne. Pirmoji operacija, kiek žinau, buvo atlikta sėdmenų srityje.

Po jos liko gili, maždaug trijų centimetrų žaizda, kurią labai skaudėjo ir reikėjo dažnai perrišinėti. Dėl to negalėjau normaliai nei sėdėti, nei gulėti ir jaučiau didelį diskomfortą. Vėliau sekė pėdų procedūros – nuo jų buvo grandomos gangrenavusios dalys, o tuomet amputuojami nebegyvi pirštai. Taip pat teko amputuoti ir dešinės rankos pirštus. Kairės pavyko išsaugoti, bet kai kuriuos reikėjo truputį patrumpinti, nes irgi buvo pažeisti infekcijos.

Negana to, patyriau ne vieną pakartotinę amputaciją, nes žaizdos sunkiai gijo, pūliavo. Visos šios procedūros tęsėsi dar apie gerą pusmetį.

Tai buvo daug fizinės ir emocinės ištvermės reikalaujantis laikotarpis?

Tikrai taip, nes būdavo dienų, kai nežmoniškai skaudėdavo ir, atrodė, dega visos galūnės. Gerai pamenu, kai po visko atsidūriau reabilitacijoje ir susidūriau su kitu iššūkiu – teko iš naujo mokytis vaikščioti, judėti, nes ilgą laiką tik gulėjau arba sėdėjau. Man buvo aštuoniolika metų – pati savarankiško gyvenimo pradžia ir staiga tapau absoliučiai priklausoma nuo kitų žmonių arba turėjau naudotis neįgaliojo vežimėliu, ramentais, lazdomis.

Net į tualetą negalėjau nueiti ir tas nepriklausomybės praradimas virto pačiu sunkiausiu išbandymu. Buvo ne viena situacija, kai tiesiog pratrūkdavau ir prašydavau palikti mane ramybėje. Tada išsiverkdavau, pabūdavau su savimi ir atsigavusi vėl bandydavau eiti į priekį.

Aš jau toks žmogus: kenčiu iki paskutinio lašo, o kai pratrūkstu – paleidžiu visas emocijas į laisvę.

Norėjosi atsiriboti nuo žmonių? Jie tave erzino?

Ne, visiškai atsiriboti niekada nenorėjau. Man reikia kitų žmonių ir žinau, kad jie gali padėti – ypač tokiose situacijose, kuriose buvau atsidūrusi. Bet tikrai leidžiu sau kartais palūžti ir nebijau parodyti, kad galiu būti visokia: ir silpna, ir bijanti, ir verkianti. Aš net buvau susikūrusi savotišką meditaciją, kaip įkvėpti, iškvėpti bei priimti kitų pagalbą, pavyzdžiui, valantis dantis, valgant, persirengiant drabužius. Teko susitaikyti su mintimi, kad kurį laiką negalėsiu pati išlaikyti dantų šepetėlio ar persiklijuoti pleistro. Bet visa tai buvo laikina ir ši mintis mane ramino. Tikrai esu be galo dėkinga visiems – ypač artimiesiems, kurie visada stengėsi būti šalia. Žinau, kad jie išgyveno ne ką mažesnį pragarą už mane.

O kaip vyko tavo kelionė į save pačią? Kaip sekėsi priimti po ligos pasikeitusį kūną?

Ta kelionė tebesitęsia, nes mano kūnas vis dar keičiasi. Ir ji tikrai sunki, įdomi, o kartais palaužianti.. Kai esi vos 18 metų, nelengva susitaikyti su realybe, kad niekada nebebūsi tokia, kokia buvai. Kad nebeturėsi kūno, kokį turi kitos merginos ar modeliai – juk nepridėsi amputuotų galūnių. Tokių dalykų nebegali sugrąžinti, negali tobulinti ir net jei uždėsi protezus, jie niekada neatstos tikrų rankų ar kojų pirštų. Taigi visus šiuos ketverius metus aš mokausi priimti save tokią, kokia esu. Mokausi pamilti savo pakitusį kūną ir mokausi suprasti, kad esu išskirtinė. Mintį, jog visi esam unikalūs ir savaip išskirtiniai, taip pat reikėjo prisijaukinti. Visa ši patirtis tapo viena esminių mano gyvenimo pamokų. Daugelis, tiesą sakant, net nepastebi, kad neturiu rankos pirštų. Aš ir nesistengiu į save atkreipti dėmesį per tai, nes gailestis man yra vienas blogiausių dalykų, kurį žmogus gali kitam duoti – supratimas, empatija visai kas kita.

Labai dažnai žmonės, dėl įvairiausių priežasčių atsiduriantys ribinėje situacijoje – tarp gyvybės ir mirties, o po to išlikę gyvi, užduoda sau klausimą, kodėl išgyveno. Ar tau buvo kilę tokių minčių?

Esu ne kartą filmuose mačiusi, kaip iš mirties ištrūkę žmonės savęs klausia, kodėl man Dievas suteikė antrą šansą ir ką dar turiu padaryti likęs žemėje.. Aš labiau galvoju apie tai, kad mano išsaugota gyvybė buvo didžiulis gydytojų nuopelnas, prie kurio prisidėjo ir šeimos bei artimųjų maldų galia. Tačiau kai kurie draugai yra užsiminę, kad štai, Aurelija, tu ne veltui pas mus likai. Vadinas, dar kažko svarbaus nepadarei. Tikrai nežinau, ką dar turiu padaryti ar padarysiu – pagaunu save kartais galvojant: ar pakankamai įprasminu savo gyvenimą ir tą savo laikiną buvimą šiam pasaulyje? Turbūt konkretaus atsakymo nėra, nes tiesiog gyvenu ir stengiuosi iš kiekvienos dienos pasiimti viską, ką galiu: keliones, nuotykius, naujas pažintis bei veiklas, spontaniškus pasiūlymus.

Aurelija, minėjai, kad neatpažinai meningokoką lydinčio bėrimo, nes šios ligos nežinojai. Apie skiepus tuo metu kalbėta irgi labai mažai. Dabar situacija visai kita – vaikams net valstybė kompensuoja vakciną nuo meningokoko. Ką pati manai apie skiepus?

Aš tikrai niekada nemaniau, kad man taip gali nutikti – smogti liga, apie kurią net nebuvau  girdėjusi. Apskritai, daugeliui atrodo, kad įvairios ligos siaučia kažkur toli ir jos tikrai nepalies. Bet štai mane ėmė ir palietė! Pačiu baisiausiu būdu, nors visada turėjau ypatingai stiprų imunitetą ir sirgau gerokai rečiau, nei sesuo. Tėvai pasakojo, kad nuo mažens buvau labai atspari virusams, todėl net negalvojo, kad reikėtų kažkokių papildomų apsaugos priemonių, pavyzdžiui, skiepų. Jei atvirai, ilgą laiką maniau, kad skiepai yra žmogaus pasirinkimo reikalas. Kad žymiai svarbiau stiprinti savo organizmą – tada nekibs jokios ligos ir nereikės net skiepytis. Visgi yra ligų, infekcijų, kurioms tai nė motais. Meningokokas – ypač žaibinė jo forma – gali nusitaikyti į bet ką. Ir jeigu esama galimybės išvengti šios ar kitų infekcijų vakcinos pagalba, apsaugoti savo vaikus – tikrai verta apie tai labai rimtai pagalvoti.

 


Rašyti komentarą...
R
Rene
2020-01-08 19:46:35
Pranešti apie netinkamą komentarą
Nuoširdžiai linkiu stiprybės.Paskaičius tavo straipsnį verkiau ir pagalvojau,Aurelija esi reikalinga tėvams ir mums visiems.Ačiū
Atsakyti
-1

R
Roberta
2020-01-08 19:32:57
Pranešti apie netinkamą komentarą
Kada gydytojai atliks savo darbą iki galo, kodėl kitų miestų ligoninės padaro visus įmanomus tyrimus. Patys moko nelaukti,o ne guldo tyrimams, namo išleidžia labai protinga.
Atsakyti
0

R
Rene
2020-01-08 19:46:35
Pranešti apie netinkamą komentarą
Nuoširdžiai linkiu stiprybės.Paskaičius tavo straipsnį verkiau ir pagalvojau,Aurelija esi reikalinga tėvams ir mums visiems.Ačiū
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų