Širdį draskanti Vitalijos istorija: partrenkta dukra pabudo po dviejų mėnesių, vairuotojas nusižudė Laida „Lūžis“

Renatos Šakalytės-Jakovlevos laidoje „Lūžis“ vieši dviejų mergaičių mama Vitalija Vosylė. Moteris patyrė ne vieną skaudų lūžį gyvenime, tačiau visi jie, kaip pati sako, nublanksta prieš daugiau nei pusantrų metų įvykusią tragediją.

„Tą dieną mano jaunesnioji dukra šventė 11-ąjį gimtadienį, o vyresnioji – trylikametė Pija vos nežuvo po automobilio ratais... Ją, einančią su šuniu, partrenkė pėsčiųjų perėjoje visai šalia namų...“ – skaudžiais prisiminimais dalinasi Vitalija. 

Vitalija, tavo gyvenime buvo daug nelengvų lūžių, bet vienas – ypač sunkus ir skaudus. Papasakok, kas nutiko jūsų šeimoje?

Prieš metus ir septynis mėnesius įvyko tragedija, kuri pakeitė mūsų gyvenimą negrįžtamai. Vyresnioji dukra Pija buvo partrenkta pėsčiųjų perėjoje automobilio ir šis įvykis tapo tikru išbandymu visai mūsų šeimai. Po nelaimės pasikeitė požiūris į daugelį dalykų - turėjome mokytis gyventi iš naujo. Aš juokauju, kad tada pagimdžiau trečią kartą, o dukra gimė antrą kartą.

Ar gali prisiminti, kas konkrečiai įvyko tą dieną prieš metus ir septynis mėnesius?

Diena buvo iš tikrųjų ypatinga, nes jaunesniajai dukrai kaip tik sukako 11 metų. Pija tuo metu ėjo jau tryliktus metus - buvo pats paauglystės įkarštis. Tai laikas, kai atrandi save, formuojasi asmenybė, vyksta daug įvairių pokyčių gyvenime.. Deja, dėl avarijos teko sustoti ir padaryti priverstinę pertrauką. Mes auginome šunį, kurį Pija tą pavakarę išvedė pasivaikščioti ir dar nutarė užsukti į parduotuvę. Taip pat dukra susitiko su draugėmis, kurios nusprendė ją palydėti. Iki namų buvo likę visai nedaug, kai Piją, einančią per perėją, nutrenkė automobilis. Vienas vairuotojas iš pirmosios juostos praleido, o kitas, važiavęs antrąja - ne.

REKLAMA

Kuo baigėsi automobilio ir tavo dukters susidūrimas?

Baigėsi kone tragiškai.. Smūgis buvo labai stiprus. Piją iškart ištiko net keturių balų koma – tai be galo sunki trauma, nes trijų balų koma jau reiškia visišką smegenų mirtį. Po smūgio dukra dar apie 30 metrų skriejo oru ir tada antrą kartą trenkėsi galva į grindinį. Greitoji pagalba atvyko žaibiškai - netoliese buvo medicininis punktas. Aš tuo metu su jaunėle laukiau namie ir staiga pajutau, kad būtinai turiu paskambinti Pijai. Deja, dukra jau neatsiliepė. Kaip tik po akimirkos sulaukiau skambučio iš jos klasės auklėtojos - pranešė, kad įvyko avarija… Iškart išbėgau su jaunėle į nelaimės vietą.

Ką išvydai atbėgusi? Ar pameni?..

Iš tikrųjų vaizdas buvo labai baisus. Net sunku prisiminti. Aš pamačiau savo dukrą be jokių gyvybės ženklų. Ji nekvėpavo. Buvo pajungti aparatai, aplink telkšojo kraujo balos… Visa Pijos galva buvo suknežinta.. Tiesiog be galo žiaurus vaizdas. Netoliese gulėjo mūsų šuo - irgi partrenktas… Tuo momentu net negalėjau aiškiai suvokti, kas įvyko – atrodo, kad esi kažkokiam košmare. Netrukus atvažiavo reanimobilis, kuris išgabeno dukrą į ligoninę, o aš su jaunėle iš paskos vykome kitu greitosios automobiliu. Labai įstrigo momentas, kai važiuodama išgirdau per racijas gydytojus tariantis, ką toliau reiks daryti ir kokia kritinė yra situacija. Tą akimirką atėjo suvokimas, kad jie kalba būtent apie mano vaiką.

Tave užgriuvo didžiulė nežinomybė ir baimė, kad dukra gali bet kurią sekundę mirti?…

Taip, nežinomybė buvo labai didelė ne tik man, bet ir gydytojams. Tuo metu niekas negalėjo absoliučiai nieko prognozuoti. Apskritai, pirmos trys paros buvo kritinės ir lemtingos. Jeigu dukra per jas išgyvens, tuomet bus galima galvoti apie tolesnį gydymo planą. Visą tą laiką Pijai buvo tik palaikoma gyvybė, o vėliau ją teko panardinti į dirbtinę komą vien tam, kad išsaugoti dar likusią nepažeistą smegenų dalį.

Kaip tu ištvėrei, Vitalija, tas tris kritines paras?… Kas tau teikė jėgų?

Aš visą tą laiką buvau lyg kažkokiam kosmose. Iš pradžių nebuvo nei ašarų, nei raudų. Jaučiausi savotišku robotu, kuris daro tik tai, ką reikia daryti. Stengiausi išlikti rami, išgirsti, ką sako gydytojai ir suprasti, bet sunkiai sekėsi.. Atrodo, kad girdžiu, bet praeina kelios minutės ir vėl viską pamirštu. Tuomet einu, klausiu iš naujo.. Intensyvios terapijos skyriuje dirbantys medikai yra absoliučiai savo srities profesionalai, kurie puikiai supranta, ką išgyvena pacientų artimieji. Aš sulaukiau iš jų didelio palaikymo ir man tai teikė vilties. Tikrai buvo momentų, kai baimė kaustė visą kūną – kas bus, jei dukra neišgyvens… Tačiau galiausiai įtikinau save, kad Pijai pavyks. Beprotiškai ja tikėjau, nes šis mano vaikas - labai stiprus, užsispyręs ir tikras kovotojas.

Kiek laiko Pija praleido komoje ir kada nubudo?

Ilgai teko laukti jos nubudimo - net du mėnesius. Kai jau atėjo laikas išvesti dukrą iš dirbtinės komos, pradėjau laukti, kada ji pabus. Gydytojai vis sakė:  būkite pasiruošusi, nes tai gali įvykti bet kurią dieną. Tačiau nei pirmą, nei antrą, nei penktą dieną nieko neįvyko. Netrukus dienos virto savaitėmis, o šios – mėnesiais. Medikai vis ragino nenuleisti rankų, neprarasti vilties, bet buvo labai neramu - galvoje sukosi vienintelis klausimas: ar išvis kada nors ji pabus?... Aš beveik kasdien lankiau Piją. Sėdėjau šalia, kalbėjau, dainavau, skaičiau knygas… Dėdavau jai ausinukus ir leisdavau mėgstamą muziką, įrašus, kuriuos atsiųsdavo dukters draugai, bendraklasiai. Neleidau jai atitrūkti nuo žemiškojo gyvenimo. Norėjau, kad žinotų, kokia yra mylima, laukiama ir brangi mums visiems. Aš tikėjau, kad jos siela viską girdi ir supranta, nesvarbu, jog kūnas sustingęs.

Buvai tą dieną šalia, kai Pija pagaliau nubudo?

Taip, buvau ir labai gerai atsimenu, kad pirmą kartą dukra trumpam atsimerkė, kai skaičiau „Mažąjį Princą“! Ir būtent tą vietą, kaip dygsta žolelė, kaip ji stiebiasi ir pamato šviesą. Tą akimirką dukra atmerkė akis. Neįtikėtinas sutapimas… Aišku, pradėjau iš džiaugsmo verkti, o širdyje po ilgo laiko nedrąsiai įsivyravo ramybė, kad viskas bus gerai. Po tokių traumų ir vaikai, ir suaugusieji pirmus metus labai intensyviai grįžta į gyvenimą - jie praktiškai kasdien išmoksta kažką naujo ar prisimena, ką yra anksčiau išmokę. Iš pradžių dukra pajudino ranką, vėliau - koją. Po kiek laiko išmoko apsiversti. Ji absoliučiai viską privalėjo mokytis iš naujo - net kalbėti. Nuo nelaimės praėjus maždaug keturiems mėnesiams, ji pirmąsyk pasakė man “labas”. Tiesiog jaučiausi turinti 13 metų kūdikį.

O dukra atsiminė tave?

Ne. Keisčiausia, kad manęs vienintelės neatsiminė labai ilgą laiką. Prisiminė sesę, kitus artimuosius, o mamos - ne. Pavyzdžiui, žiūrėdavome šeimos nuotraukas, kuriose rodydavau save ir aiškiai įvardindavau, jog esu mama. Tada darydavome asmenukę ir lygindavome nuotraukas - vienoje atpažindavo mane, o kitoje - ne. Paklausus, kas čia tokia, dukra atsakydavo - “nežinau, gal auklė”?

Ar tau buvo skaudu dėl to, Vitalija? Juk šitiek laiko laukei jos pabundant iš komos...

Žinok, ne. Aš tai priėmiau kaip natūralų dalyką, nes gerai žinojau, kad visa tai laikina. Maždaug prieš du mėnesius iki Pijos nelaimės, mano tėtis buvo patyręs labai panašią traumą. Taigi turėjau įgijusi praktinių žinių, kaip elgtis, kaip reaguoti ir ką daryti su atminties praradimą išgyvenančiais žmonėmis. Tokiems ligoniams labai padeda vadinamieji “emociniai šokai”. Pavyzdžiui, sykį pasakiau Pijai, kad išsiųsiu ją pas “tikrąją” mamą, o sesuo liks su manimi - “aukle”. Tada dukra pažiūrėjo į mane nustebusi ir pareiškė: “Niekur aš nevažiuosiu, gi tu esi mano mama!” Būtent tą akimirką aiškiai supratau, kad ji pagaliau tikrai mane atpažino kaip savo mamą! Tokiomis šoko terapijomis Pija išdrįso imtis daugelio dalykų: pati valgyti, atlikti kai kuriuos judesius.

O kaip šiandien gyvena tavo dukra - praėjus metams ir septyniems mėnesiams nuo nelaimės?

Jei lyginsime jos dabartinį gyvenimą su tuo, kuris buvo iki avarijos, tai dukra gyvena tikrai prastai. Bet jeigu žiūrėsime tik į laikotarpį po nelaimės, tai Pija laikosi labai gerai. Nuo šio rugsėjo ji vėl pradėjo lankyti mokyklą, bet jau ne Kaune, kur visada gyvenom, o Vilniuje. Nusprendėme persikraustyti, nes sostinėje suradom puikią mokyklą, kurioje tokiems vaikams kaip Pija, labai padedama. Pedagogai yra sukūrę net specialią metodiką, kad kuo sėkmingiau ir greičiau padėtų vaikams po traumų integruotis į visuomenę, grįžti į normalų gyvenimą.

Vitalija, esi vieniša mama. Ar buvo, kas padėjo tau sunkiausiomis akimirkomis?

Iš tikrųjų artimiausias žmogus visą tą laiką man buvo jaunesnioji dukra. Tačiau ji dar vaikas, todėl negalėjau vakare įsikniaubti jaunėlei į krūtinę, išsiverkti ar kitaip išsilieti. O daugiau šalia nieko nebuvo, kas galėjo išklausyti ir visapusiškai palaikyti. Tiesa, Pijos tėtis žinojo, kas nutiko jo dukrai, bet viskas tuo žinojimu ir baigėsi. Todėl vienintelė išeitis, kurią turėjau - kliautis tik savimi. Suvokiau, kad negaliu palūžti, nuleisti rankų, kad neturiu tokios teisės ir privalau sukaupusi visas jėgas eiti pirmyn.

Bet kas tau teikė tos tvirtybės?.. Iš kur sėmeisi šitiek jėgų - juk esi tik žmogus?

Aš manau, kad iš savęs pačios. Esu nuo vaikystės labai užgrūdinta gyvenimo. Dar būdama septynerių metų, netekau mamos. Taigi tokios patirtys priverčia anksti suaugti. Aš visuomet labai troškau didelės, gražios šeimos ir dabar, tokią turėdama, stengiuosi padaryti viską, kad dukros būtų laimingos. Ir kad visada žinotų galinčios manimi pasikliauti, nes mama yra ir bus šalia. Mėginu savo meile sukurti joms tarsi užuovėją, kurioje jaustųsi saugios, turinčios kam pasiguosti ar išsiverkti. Palūžti, mano nuomone, yra labai lengva, bet kas tada? Kas pasirūpins mano mergaitėmis? Aš žinau, ką reiškia netekti mamos ir be jos gyventi. Kažkaip vaikystėje, paauglystėje taip stipriai dar nejaučiau to, tačiau sukūrusi savo šeimą, susilaukusi vaikų dažnai pasigendu mamos. Ypač tomis akimirkomis, kai labai sunku..

Visgi Pija ne pati prasiskėlė galvą ar kitaip susižalojo - ji buvo partrenkta automobilio. Ką po avarijos darė vairuotojas? Ar padėjo jums ir domėjosi mergaitės likimu?

Deja, tas žmogus nepadėjo mums. Tačiau išgyveno dėl to, kas įvyko.. Jo jau nebėra, nes prabėgus maždaug metams nuo avarijos, Piją sužalojęs vairuotojas nusižudė. Iki tos lemtingos dienos, vyko varginantys teismų maratonai. Jie buvo labai sudėtingi ir vis dar tęsiasi, o tai kainuoja ne tik daug pinigų, bet ir sveikatos, laiko. Todėl šiai dienai man labiausiai trūksta pagalbininko, kuris padėtų pasirūpinti Pija - nuvežtų į mokyklą, reabilitacijas ir parvežtų namo, nes kol kas visu tuo tenka rūpintis vienai. Natūralu, kad dėl to negaliu ieškotis darbo pilnu krūviu, nors labai noriu - man irgi reikia socializacijos, daugiau pinigų šeimai, juolab, kad valstybės skiriamų reabilitacijų dukrai neužtenka - perkam papildomas už savas lėšas.

O kokios medikų prognozės dėl Pijos ateities?

Prognozės ganėtinai miglotos, nes gydytojai po tokių traumų, kaip mano Pijos yra labai atsargūs. Viskas priklauso nuo individualių paciento savybių. Šiuo metu Pijos pažanga išties džiuginanti ir sėkminga, bet dar yra dalykų, kurie nėra iki galo atsistatę ir medikai negali pasakyti, kada tai įvyks ir ar iš viso įvyks. Niekas nenori duoti kažkokių garantijų ar skelbti konkrečių datų. Aš, žiūrėdama į savo vaiką, neabejoju, kad išsipildys visos jos svajonės. Pija labai stipri ir užsispyrusi, todėl viliuosi, kad po kokių trejų metų ji taps visiškai nuo manęs nebepriklausoma - nuoširdžiai linkiu to savo dukrai.

REKLAMA

Dažnai prašau pašnekovų ką nors palinkėti žiūrovams ar panašaus likimo žmonėms. Tačiau šiandien noriu paprašyti, kad ko nors palinkėtum… sau.

O, kaip netikėta! Ką gi, sau pirmiausia linkiu atostogų. Poilsio tikrai trūksta… Bet visumoj, esu laiminga - mano dukros gyvos. Viena jų - sėkmingai sveiksta. Turim viena kitą, namus, šviesų protą. Dar linkiu išlikti sau tokia, kokia esu - stipria, optimistiška ir nebijančia eiti per gyvenimą. Pirmyn. Nesidairant atgal.


Rašyti komentarą...
N
Nežinomas
2019-12-13 19:50:44
Pranešti apie netinkamą komentarą
Linkiu stiprybės poniai Vitalijai po patirto išgyvenimo
Atsakyti
-1

M
Milda!!!!!!!!
2019-12-13 19:43:50
Pranešti apie netinkamą komentarą
Linkme jums stiprybės o dukra su laiku atqaus buvuse būsena Bet vairuotojo tėvams didžiulė užuojauta nes neteko sūnaus!!!
Atsakyti
-2

R
Rolis
2019-12-13 20:02:25
Pranešti apie netinkamą komentarą
Laimes ir greiciau pasveik
Atsakyti
-3

SKAITYTI KOMENTARUS (7)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų