Šiuolaikiniai ekonomistai nesupranta, kaip finansai formuoja ekonominį aktyvumą. Jie mato pinigus kaip užuolaidą užtrauktą ant „tikros“ ekonomikos, teigia Edwardas Chancelloras iš investicijų valdymo grupės GMO.
Karalienės Viktorijos laikais kredito ciklas atrodė natūrali kapitalizmo dalis. Šiandien jis yra daugiausia ignoruojamas, „Financial Times“ rašo E. Chancelloras. Todėl mes pamiršome pagrindinį kredito bumo dėsnį, pagal kurį, kiekvienas bumas, įskaitant dabartinį Kinijoje, turi savo baigties užuomazgų.
Claudio Borio, „Bank for International Settlements“ tyrimų direktorius, yra išimtis iš šios taisyklės, tikina E. Chancelloras. Daugiau nei prieš dešimtmetį C. Borio parašė mokslinį straipsnį, kuriame teigiama, kad ekonominis nuosmukis dažniausiai įvyksta po stipraus kredito augimo ir namų kainų infliacijos periodo.
Jo tyrimas buvo plačiai ignoruojamas. Praėjusį mėnesį C. Borio pateikė dar vieną mokslinį straipsnį, kuriame jis dar kartą pabrėžė finansų svarbą ekonomikoje.
„Yra neįmanoma suprasti verslo svyravimų bei atitinkamų analitikos ir politinių problemų, nesuprantant finansų ciklo", - rašo jis.
Šiuolaikiniu požiūriu svyravimai bendroje paklausoje yra vedami pokyčių korporacijų inventoriuje bei kapitalinėse išlaidose ir centrinių bankų monetarinėje politikoje. Pagal šitą požiūrį, krizės įvyksta netikėtai arba šoko pavidalu. Tačiau C. Borio finansų ciklas primena devyniolikto amžiaus kredito ciklus, kurie prieš greitai sugriūdami pereidavo įvairias pasitikėjimo fazes. Pakilimo laikais kredito yra apsčiai, netrūksta ir norinčių rizikuoti. O po nuosmukio kreditas būna apribotas.
Viktorijos kredito ciklas truko apie dešimt metų, bet dabartinis finansų ciklas, pasak C. Borio, yra ilgesnis – vidutiniškai jis trunka apie 16 metų.
Pastaraisiais dešimtmečiais jį vedė finansų liberalizacija, kuri suteikė geresnį priėjimą prie kredito bei atvėrė pasaulio ekonomiką. Pigus importas iš besivystančių rinkų sumažino infliacinį spaudimą ir leido centriniams bankams išlaikyti žemas palūkanų normas. Globalizacijai draugiją palaikė milžiniški kapitalo srautai.
Finansinių ciklų tyrimas nuvedė C. Borio prie neortodoksinės išvados, teigia E. Chancelloras. Visų pirma, jis vėl patvirtino savo ankstesnę išvadą, kad stipraus kredito augimo ir augančių nekilnojamojo turto kainų kombinacija suteikia tvirtą įrodymą, kad finansai yra trapios būklės. Pasaulinė finansų krizė, kuri įvyko po pasaulinio kredito ir nekilnojamojo turto burbulo, neturėjo būti visiška staigmena.
Antra, centrinių bankininkų susikoncentravimas į infliaciją yra neteisingas, nes pavojingiausi kredito bumai, kaip devintajame dešimtmetyje Japonijoje, atsitinka tada, kai infliacija yra nurimusi.
Trečia, yra svarbu suprasti, kaip finansų ciklas formuoja ekonomikos struktūrą. Nerūpestinga kredito plėtra skatina netvarų augimą ir lemia netolygų kapitalo pasiskirstymą.
Ekonominiai nuosmukiai, kurie įvyksta po finansų ciklo viršūnės, yra nenormaliai sunkūs ir, kaip byloja pastaroji patirtis, tęsiasi ilgai. Produkcijos nuostoliai, pasak C. Borio, yra nuolatiniai. Ekonomika negrįžta prie tokio paties bumo metų augimo. Esant tokioms sąlygoms, agresyvus kiekybinis skatinimas gali pabloginti situaciją, nes labai žemos palūkanų normos gali atitolinti ekonominio disbalanso išsprendimą ir sugeneruoti naują turto kainų burbulą.
Finansų ciklo analizė ne tik suteikia gaires, kurios padeda suprasti kas įvyko prieš „Lehman Brothers“ bankrotą. Ji taip pat parodo antros didžiausios pasaulio ekonomikos trūkumus. Kinija dabar išgyvena epinį kredito bumą. Per penkis metus iki 2012-ųjų šalies skolos ir BVP santykis pakilo 60 proc. – tai daug didesnis išaugimas nei buvo JAV iki 2008 m. arba Japonijoje antroje aštuntojo dešimtmečio pusėje.
Pernai Kinijos nefinansinis kreditas išaugo 33 procentais. Neseni pasikeitimai Kinijos kredito sistemoje yra būdingi C. Borio apibūdinamam ciklui. Šalies šešėlinė bankininkystė taip pat patiria įspūdingą augimą.
„Blogo“ kredito bumai tęsiasi ilgiau ir yra didesni už vidurkį. Juos taip pat lydį nekilnojamojo turto burbulai. Kinijos kredito bumas atitinka visus požymius. Šalis primena milžinišką statybų aikštelę, o žemės kainos Šanchajuje ir Pekine nuo 2005 m. išaugo penkis kartus.
„Niekas negali pasakyti, kada Kinijos finansų ciklas pasieks viršūnę, - rašo E. Chancelloras. – Tačiau galime teigti, kad kuo ilgiau šis bumas tęsis, tuo skaudesnis bus jo nuosmukis.“
