Atsisakyti valiutų valdybos modelio ir nustatyti tikrąjį lito kursą, kuris tikriausiai nesutaptų su dabartiniu lito ir euro santykiu?
Toks specialistų siūlymas daugeliui gali pasirodyti keistokas, rašo „Lietuvos rytas“.
Tačiau jo autoriai sako turintys gana svarių argumentų.
Neseniai nurimę Seimo rinkimų debatai paliko didelį pažadų kraitį rinkėjams: didinti minimalų atlyginimą ir gyventojų užimtumą, skatinti ūkio plėtrą, gerinti investicinę aplinką.
Lyg susitarusios beveik visos partijos būsimą gerovę siejo tik su viešaisiais finansais, tarsi niekada nebūtų buvusios 2008-2009 metų krizės.
Juk būtent tuomet Lietuvos rinkoje dominuojantys užsienio kapitalo bankai nustojo skolinti šalies ūkiui ir šimtai bankrutavusių įmonių paleido į gatves armiją bedarbių.
Ar mes esame apsidraudę nuo antrosios krizės bangos, jei į Lietuvą ji atsiristų iš finansinėse problemose skendinčios euro zonos?
O gal globali krizė apskritai yra savotiška stichinė nelaimė, prieš kurią mūsų maža šalis yra visiškai bejėgė?
„Esu įsitikinusi, kad nepriklausoma valstybė turi vykdyti savo pinigų politiką. Daugumos pasaulio valstybių centriniai bankai tai daro. O kaipgi kitaip? Juk pinigų politika - labai svarbi šalies ekonominės politikos dalis“,- dienraščiui tvirtina Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto docentė Birutė Visokavičienė, neseniai išleidusi monografiją „Pinigų politika valstybės ekonomikoje".
