Lietuvoje daugėja sunkiai besiverčiančių žmonių. Laimė, daugėja ir norinčiųjų jiems padėti. Krizė dar ne visiems sujaukė protus.
Baimės įtaka biudžetui
Premjeras Andrius Kubilius pensijų ir kitų išmokų mažinimo proga lietuviams išaiškino dieviškąjį gyvenimo ir mirties dėsnį: „Vieni gimsta, kiti miršta – tai Dievo dėsnis.“ Tautiečiai nušvito ilgai brandintu supratimu: tikėtis realaus pagerėjimo artimiausiu metu neverta dėl objektyvių ekonominių priežasčių, o dvasinio pagerėjimo – dėl subjektyvių. Moralinio klimato mūsų politikai, pripažinkime, savo kalbomis ir veiksmais pernai tikrai nesistengė gerinti.
Kad jau sunkmetis, tai atidėkime dvasinius dalykus – tiek jau to. Kalbėkime apie pinigus, ypač pinigus, kurie virsta mokesčiais. Kuo svarbus tas pensijos laukiantis senukas ar senutė? Tuo, kad tik tas žmogus, kuris nesijaudins dėl savo skurstančios motinos ir tėvo, neįgalinčių susidėti dantų protezų, visą dieną žiūrinčių pro langą, nes negali leisti sau ničnieko, kas kainuoja, nebijos pasenti savo šalyje ir dirbs jai nuoširdžiai. Ir nuoširdžiai mokės mokesčius, kurie senatvėje jam sukurs oraus gyvenimo sąlygas.
Skurdo ir žmogiškumo ribos
Galbūt nebijojimas sulaukti senatvės savo tėvynėje yra tik vienas iš daugybės siektinų dalykų, kurie galėtų sulaikyti žmones Lietuvoje, bet jis labai svarbus.
Širdis sunegaluoja prisiminus, kaip valdžios atstovai su dideliu pasididžiavimu pranešdavo, kad prie pensijos pridūrė kelis litus. Sunku įsivaizduoti, kad senukas ar senutė vietoj trijų šimtų litų gavę tris šimtus penkis lengviau atsikvėptų ir kramsnodami mirkytą duonos plutą pasakytų: „O vis dėlto ne veltui visą gyvenimą tėvynei dirbau.“
Organizacijos „Maisto bankas“ atstovai pastebėjo, kad sunkmetis solidarizavo visuomenę – nepaisydami ekonominės krizės ir gripo pandemijos, pernai žmonės vargstantiesiems paaukojo daugiau maisto nei užpernai. „Maisto banko“ akcijos metu 38 miestuose 253 parduotuvėse apsilankę piliečiai skurstantiesiems nupirko ir paaukojo maisto už 830 tūkst. litų. Tai 90 tūkst. litų daugiau nei surinkta 2008 metų rudenį.
Maltos ordino su LNK televizija surengta akcija „Padovanok lėkštę sriubos“ ketvirtus metus iš eilės kvietė padėti seniems, nuskurdusiems ir vienišiems žmonėms. Ordinas globoja ir sriubos kasdien atveža pusei tūkstančio senelių, o vienišų ir skurstančių senų žmonių Lietuvoje yra apie 700 tūkst. Net trečdalis jų gyvena žemiau skurdo ribos.
Vyksta ir kitos panašios didesnio ir mažesnio masto iniciatyvos. Pavyzdžiui, vienas sostinės restoranas paskelbė žiemos švenčių savaitę vaišinsiantis alkstančiuosius.
Susikimbame už rankų
Atrodytų, tai reiškia, kad šalis nugrimzdo į visišką skurdą, kai tik labiau pasiturinčių piliečių geranoriškumas gali išgelbėti. Nedarbas iš tiesų apėmęs didžiulę dalį Lietuvos. Turbūt žmones paskatino dar labiau atsisukti vieniems į kitus būtent ta maniera, kuria socialiai abejingi politikai kalbėjo apie problemas ir jų sprendimo būdus.
Gauname per skruostą nuo politikų, tvirčiau susikimbame už rankų tarpusavyje – mes, paprasti žmonės. Nėra tokios ekonominės krizės, kuriai turėtume atsakyti moraline krize.
Tikėkimės, tai tęsis ilgiau negu jau pasibaigęs šventinis laikotarpis. Dar tikėkime, kad valdžiažmogiai nenuspręs, jog aukodami vieni kitiems mes ir taip puikiai galime pragyventi, tad dėl skurstančiųjų bei apleistų senų žmonių jiems nėra ko kvaršinti „Dievo dėsniais“ užimtų galvų.
