Vilniečių pora persikėlė į kaimą: keistas namas, jokių naminių gyvulių ir vietinių nuostaba

Trisdešimt trejų metų sutuoktiniai Margarita Maliarenko ir Valdas Stonys prieš metus iš Vilniaus persikraustė į vienkiemį Lyduokių kaime, Ukmergės rajone. Tačiau aplinkinius jie stebina ne tik šiuo sprendimu. Tualete pas juos vietoje vandens – durpės, namo vėdinimas – iš žemės ir jokių naminių gyvulių, tik du šunys.

Valdas Stonys ir Margarita Maliarenko. Asmeninio albumo nuotr.

Pora kaime ne tik atrodo naujų pomėgių, bet ir pradėjo savo kasdienybe ir iššūkiais dalintis socialiniame tinkle „Instagram“, vėliau jie prisijungė prie bendruomenės „Noriu gyventi kaime“. Ši vienija miestiečius, kurie jau paliko arba dar tik ruošiasi palikti miestą ir kraustytis gyventi į kaimą.

Su Margarita ir Valdu kalbėjomės apie gyvenimo kaime privalumus ir trūkumus, iššūkius ir sunkumus. Aptarėme, kur gyventi pigiau – kaime ar mieste ir stereotipus, su kuriais porai vis dar tenka susidurti. Kaimo gyventojai niekaip nesupranta, kaip sostinę pora galėjo iškeisti į vienkiemį.

Kaip atrodė jūsų gyvenimas mieste ir kaip kilo idėja persikraustyti į kaimą?

Margarita: Nebuvo jokio konkretaus įvykio, kuris nulėmė tai, kad persikraustėme gyventi į kaimą. Galbūt išaugome miestą, nes mūsų gyvenimo būdas buvo sėslus ir lėtas dar gyvenant mieste. Taip pat turime du šunis, todėl dažnai su jais vykdavome į miškus ar laukus. Laisvalaikį leisdavome toliau nuo miesto, kur mažiau žmonių.

REKLAMA

Valdas: Mintis kraustytis į kaimą buvo kilusi jau seniai, tik nesugalvojome, ką mes norime ten veikti. Norėjosi, kad mūsų ir užsiėmimas, darbas būtų susijęs su kaimu. Galvojome apie verslą, tačiau galiausiai nusprendėme įsigyti kaime sodybą, o paskui sugalvoti ką ten veiksime, kaip užsidirbsime.

O kur užaugote – mieste ar kaime? Kur leisdavote vaikystės vasaras? Ar tie prisiminimai turėjo įtakos, kad persikraustėte į kaimą?

Valdas: Aš buvau miesto vaikas, užaugau Radviliškyje, tačiau vasaras leisdavau pas močiutę Joniškio rajone. Tad sentimentų kaimui jaučiu.

Margarita: Esu tikra vilnietė, gimiau ir užaugau ant asfalto, tėvai net sodo neturėjo. Vasaras leisdavau mieste. Tačiau dabar jau pavargau nuo jo, Vilnius sparčiai plečiasi, šurmulys didėja. Ir man gyventi mieste nebėra taip smagu, kaip vaikystėje ir paauglystėje.

Kokiais kriterijais remdamiesi ieškojote sodybos kaime? Kiek užtruko jos paieškos? Ar buvo svarbu, kad sodyba būtų netoli Vilniaus?

Valdas: Kai pradėjome ieškoti sodybos, mūsų kriterijai vis keitėsi. Tačiau nedidelis atstumas iki Vilniaus nebuvo svarbiausias kriterijus. Mums svarbiau buvo rasti gražią vietą, bet biudžetą turėjome ribotą, o Lietuvoje sodyba gražioje vietoje kainuoja nemažus pinigus. Ypač jeigu ji yra prie ežero ar kito vandens telkinio. Todėl galiausiai nusprendėme ieškoti gana geros būklės namo mums gražioje vietoje už prieinamą kainą. Už vienkiemį, kuriame gyvename, sumokėjome 12 tūkst. eurų.

Margarita: Tačiau norėjosi, kad sodyba būtų arčiau Vilniaus, nes ten mūsų šeima, draugai ir mano darbovietė.

Nors man buvo svarbu, kad gyventume vienkiemyje. Gyvendami bute pykomės su kaimynais dėl mūsų šunų lojimo, tad norėjosi vietos, kurioje mūsų augintiniai niekam nebekeltų problemų. Man šis kriterijus, ko gero, buvo svarbiausias.

Be to, sodybos pirkimas nebuvo spontaniškas veiksmas. Jos ieškojome 1,5 metų, o nusipirkę dar metus gyvenome Vilniuje, taupėme pinigus, o namą tvarkėme savaitgaliais.

Margarita Maliarenko ir Valdas Stonys. Asmeninio albumo nuotr.

Kokius darbus turėjote Vilniuje? Ar persikrausčius į kaimą teko juos pakeisti?

Margarita: Esu socialinė darbuotoja ir vis dar dirbu toje pačioje darbovietėje Vilniuje, kurioje dirbau prieš persikraustydami į kaimą. Aš labai mėgstu savo darbą ir kai kraustėmės tariausi su darbdaviais. Man pasisekė, kad buvo sudarytos patogios sąlygos gyventi kaime, o dirbti Vilniuje. Į sostinę vykstu ne kiekvieną dieną, o kelis kartus per savaitę.

Valdas: O aš kardinaliai pakeičiau savo darbo sritį. Vilniuje dirbau tarptautinėje įmonėje finansų analitiku, kai nusipirkome kaime sodybą, išėjau iš darbo ir užsiėmiau namo remonto darbais, kurie truko 9 mėnesius.

Vėliau planavau susirasti administracinį darbą ir jį dirbti nuotoliniu būdu. Tačiau laikui bėgant supratau, kad noriu darbo, kuris neštų naudą žmonėms. Sužinojęs, kad Ukmergės rajone pradedama teikti socialinio taksi paslauga, įsidarbinau ten.

Kiek teko įdėti jėgų ir pinigų į sodybos remontą?

Valdas: Sodybos remontas dar nebaigtas. Daugiausiai darbų atliekame patys, todėl jos tvarkymas kainuoja mažiau. Tačiau tiek pat pinigų, kiek už ją sumokėjome, jau išleidome remontui.

Kaip jau minėjau, palikęs darbą, sodybą remontavau 9 mėnesius, kol į ją persikraustėme visam laikui.

Margarita: Dar svarbu paminėti, kad mūsų sodybos remonto sprendimai nėra tradiciniai. Mes stengiamės gyventi ekologiškiau ir tvariau. Pavyzdžiui, pas mus nėra visiems įprasto tualeto, jis pas mus yra kompostuojantis. Turime natūralią vėdinimo sistemą vietoje kondicionieriaus. Tokių sprendimų dėka mūsų remonto išlaidos sumažėjo.

Valdas: Tačiau netradicinius sprendimus deriname su tradiciniais. Pavyzdžiui, dušas pas mus, kaip pas daugelį kitų žmonių su įprasta kanalizacija. Tačiau vėdinimo sistema jau kitokia, ji veikia labai paprastai. Žemė neįšyla, tiek, tiek oras, 1,5 metro žemės gylyje temperatūra tiek vasarą, tiek žiemą siekia apie 10 laipsnių šilumos. Tokiame gylyje palikus vamzdžius-ortakius jie orą atšaldys.

O kompostuojamo tualeto principas toks, kad jis naudoja ne vandenį, o pjuvenų užpilą. Kiekvieną kartą po naudojimosi tualetu reikia ne nuleisti vandenį, o užpilti pjuvenų, kuriose vėliau vyksta kompostavimo procesas.

Kaip reagavo jūsų šeima ir draugai, kai pranešėte, kad kraustotės į kaimą? Kokią buvo jų reakcija?

Valdas: Draugai sakė, kad tai mūsų reikalas, kur norime, ten galime gyventi, o jie mus vis tiek aplankys. Tėvai irgi reagavo labai pozityviai. Jie patys gimę kaime ir jiems tas grįžimas gyventi arčiau gamtos yra labai džiugus.

Margarita: Daugiausia palaikymo sulaukėme iš Valdo tėvų. Jiems žemė ir namas yra didelė vertybė.

Bet ir mano tėvai, nors ir miestiečiai, tačiau nebuvo prieš šį mūsų norą. Tik jiems buvo svarbu, kad turėtume iš ko gyventi.

Ar tokį kaime gyvenimą ir įsivaizdavote? Galbūt ko nors pasiilgstate?

Valdas: Vienintelis dalykas, kurio pasiilgstu, kad ir kaip keistai tai skambėtų, yra važinėjimas dviračiu. Mieste dviratis man buvo transporto priemonė, juo važiuodavau į darbą. O kaime nėra kur juo važiuoti, iki miesto čia jau geras gabalas kelio, dviračiu taip greitai nenuvažiuosi.

O kalbant apie pramogas ar renginius, tai viskas yra prieinama ir palyginti netoli. Juk galima nuvažiuoti į Ukmergę ar Vilnių. Lietuvoje atstumai tikrai nėra dideli.

Margarita: O aš dirbu Vilniuje, tai nesijaučiu atitrūkus nuo miesto, nors ten vykstu tik darbo reikalais.

Tačiau galbūt pasirodys keistas dalykas, bet pasiilgstu nemokamų radinių prie šiukšlių konteinerių. Vilniuje dar egzistuoja praktika ten palikti nereikalingus daiktus. Labai daug tokių kažkam nebereikalingų daiktų dabar puikiai funkcionuoja mūsų sodyboje. Man patinka daiktus panaudoti antrą kartą.

Kaip kilo mintis socialiniame tinkle „Instagram“ sukurti paskyrą „Lyduokių dienoraštis“, kurioje dalinatės gyvenimo kaime kasdienybe, remonto patarimais?

Margarita: Tai buvo mano idėja. Pagalvojau, kad mes galime pasidalinti informacija, kurią mums patiems sunkiai sekėsi rasti, ypač apie seno namo remontą. Norėjome pasidalinti su kokiais sunkumais ir iššūkiais teko susidurti, kokie sprendimai pasiteisino, o kurie – ne.

Margarita Maliarenko ir Valdas Stonys. Asmeninio albumo nuotr.

O kaip kilo mintis prisijungti prie iniciatyvos „Noriu gyventi kaime“, kuri vienija miestiečius, jau persikrausčiusius arba dar tik planuojančius kraustytis į kaimą?

Margarita: Ši iniciatyva nėra mūsų idėja, prie jos prisijungti mus pakvietė kiti jos nariai, tačiau aktyviai įsitraukėme į jos veiklą.

Iniciatyvos idėja – sukurti kaimo naujakurių bendruomenę, nes šiems įsirengiant namus ir juos remontuojant kyla labai daug klausimų. Todėl norime, kad žmonės bendruomenėje dalintųsi patirtimi.

Prieš pat karantiną organizavome renginį, norėjome suburti visus gyvenančius ar norinčius gyventi kaime. Tačiau prasidėjęs karantinas privertė renginį kuriam laikui atidėti. Šiuo metu atnaujinome organizavimo darbus, ko gero, renginys įvyks rudenį ir bus didesnis.

Valdas: Planuojame, kad renginio metu jo pranešėjai pasidalins patirtimi ir įžvalgomis apie netradicinę statybą, daržininkystę, darbo galimybes kaime.

O socialiniame daugiausiai dėmesio ir komentarų sulaukia rubrika, kurioje žmonės dalinasi savo asmeninėmis istorijomis, kodėl jie persikėlė gyventi į kaimą, kuo ten užsiima.

Kaip manote, ar gyvenant kaime būtina auginti gyvulius, užsiauginti savo daržoves, uogas, vaisius?

Valdas: Mes turime tik šunis. Manau, kad nebūtina gyvenant kaime auginti gyvulius ir puoselėti daržus. Nors viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus poreikių. Jeigu jam patinka dirbti ūkyje ir tie darbai žmogui yra malonūs, nematau nieko blogo, kad jis tuo užsiima.

Tačiau tikrai netiesa, kad kaimo gyventojai viską užsiaugina patys. Jie taip pat eina į parduotuves, kaip ir miestiečiai.

Margarita: Stereotipai vis dar egzistuoja, Kai mes pasakome, kad gyvename kaime, būna žmonės įsivaizduoja, kad mūsų kieme ganosi karvės, kiaulės, ožkos ir vištos. Tačiau tai netiesa.

Aš pati ilgą laiką priešinausi netgi daržui. Atrodė, kad jis atims daug laiko ir jėgų. Tačiau karantino metu, kai nedirbau, daržas pas mus vis tik atsirado. Smagu pačiai užsiauginti daržovių.

Tačiau ir kraustytis į kaimą nusprendėme ne dėl gyvulių ar daržų, bet gyvenimo arčiau gamtos.

Kalbant apie pragyvenimo lygį, ar tiesa, kad kaime pragyvenimui reikia mažiau pinigų?

Valdas: Mes ir gyvendami mieste labai daug neišlaidavome. Tad tai irgi priklauso nuo kiekvieno žmogaus gyvenimo būdo ir poreikių.

Tiek mieste, tiek kaime mes gyvename nuosavame būste. Tačiau komunaliniai mokesčiai, manau, mieste yra didesni.

Margarita: Kaime įsigyti nuosavą būstą pigiau. Taip pat ir valstybė padeda jauniems žmonėms skirdama subsidijas. Pavyzdžiui, mūsų namas kaime kainavo 12 tūkst. eurų. Naujas butas Vilniuje, gerame rajone gali kainuoti ir 10 kartų brangiau.

O mūsų išlaidos kaime yra šiek tiek didesnės dėl remonto darbų. Tačiau mums sunku daryti išvadas, reikia ilgiau pagyventi kaime, palaukti, kol pasibaigs visi remontai ir tada galėsime pasakyti, ar kaime išleidžiame mažiau.

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu, ar jis nepasikeitė persikrausčius į kaimą?

Valdas: Laisvalaikis mieste ir kaime skiriasi. Mieste irgi daug laiko praleisdavome gamtoje su šunimis. Kaime pasivaikščiojimų miške ar laukuose padaugėjo. O naujas pomėgis kaime – knygų skaitymas. Čia randu joms daugiau laiko.

Margarita: Mes ir mieste kitų akimis gyvenome gana nuobodų gyvenimą, nemėgome naktinių klubų ar barų. Nebuvome tie tradiciniai miestiečiai, kurie kiekvieną penktadienį eina į barus.

REKLAMA

Man atrodo, kad mūsų laisvalaikis ir rutina mieste ir kaime panašus. Mes anksti einame miegoti ir anksti keliamės, mėgstame skaityti knygas. Tačiau atradau ir naują pomėgį – pradėjau siūti. Bet tuo užsiimu šaltuoju metų laiku. Vasarą daugiau laiko leidžiu lauke, atsiranda ten vis naujų darbų, nupjauti žolę ar prižiūrėti daržą.

Kodėl jums patinka gyventi kaime? Ar nesigailite čia persikraustę?

Valdas: Man patinka, nes kaime gyvename arti gamtos, bet kada galiu išeiti pasivaikščioti į mišką ar laukus.

Kaime daug mažiau skubėjimo, mieste vis kažkur tekdavo lėkti. Nors mieste nebuvau labai užimtas žmogus ir neturėjau daug veiklų, bet vis tiek jaučiau tą skubėjimą. Dabar kaime jaučiuosi ramesnis.

Taip pat patinka, kad neturime kaimynų, mes niekam netrukdome ir galime patys tvarkytis kaip norime. Vilniuje bandėme tvarkytis aplink daugiabutį, kuriame gyvenome, bet sulaukėme ne kaimynų pagalbos, bet pašaipų.

Margarita: Man patinka, kad kaime mes priklausome mažai bendruomenei. Čia pažįstame netoliese gyvenančius žmones. Mieste to nėra, ten pažįstame tik artimiausius kaimynus, o nuėję į artimiausią parduotuvę matome jau visai kitus žmones.

O kaime žmonės sveikinasi, teiraujasi, kaip gyvename, ar mums čia patinka. Labai malonus šis jausmas. Ir kaimo žmonėms vis dar keista, bet malonu, kad mes sostinę išmainėme į Lyduokių kaimą.


Rašyti komentarą...
N
Nuomonė
2020-07-05 17:34:00
Pranešti apie netinkamą komentarą
Pati gimiau mieste, bet visos vasaros pralėkė kaime - kokios jos buvo nuostabios!!! Močiutės buvo mūsų pats didžiausias džiaugsmas!!!! Visas kaimas - dėdės, tetos ir, niekada nebūdavai nei alkanas, nei paliktas pats sau!!! Tik atėjo tokios Šalaševičiūtės, Šakalienės ir, mūsų vaikų vaikystė tapo vaikų teisių užgaida ir planas....
Atsakyti
-8

O
O
2020-07-05 18:13:58
Pranešti apie netinkamą komentarą
taip, skirtingi žmonės. Man miestas taip pat nepatinka, vargina žmonių gausa. Ir aš pailsiu tik Kaime.
Atsakyti
-3

V
Viktoras
2020-07-05 17:41:37
Pranešti apie netinkamą komentarą
Vaikų tiesės užpuls nes pagal tuos ižgamas kaime vaikų auginti negalima
Atsakyti
-15

SKAITYTI KOMENTARUS (9)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų