„Teisėjų kolegijos neįtikino ir minėtų bendrovių paaiškinimai, kad tik biometrinių duomenų tvarkymo priemonėmis jos gali pasiekti siekiamų tikslų – darbo laiko apskaitos ir darbo drausmės kontrolės“, – teigiama teismo pranešime.
„Biometrinių duomenų tvarkymo priemonės galėtų būti taikomos siekiant tam tikrų labai reikšmingų tikslų ir tik išskirtinėmis aplinkybėmis, kurios nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos“, – rašoma jame.
Tokį sprendimą teismas priėmė po Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinio skundo, kuriuo apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas.
Pranešime teigiama, kad žemesnės instancijos teismas yra konstatavęs, jog darbuotojai apie jų biometrinių duomenų tvarkymą buvo tinkamai informuoti žodžiu bei su tokiu tvarkymu sutiko tiek žodžiu, tiek veiksmais.
Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teigimu, inspekcijos tyrimo metu pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjų darbuotojų biometriniai duomenys rinkti be jų sutikimo.
„Tai, kad darbuotojams nebuvo suteikiama informacija apie jų biometrinių duomenų tvarkymą bei nebuvo gaunami jų sutikimai, patvirtina ir tai, kad tyrimo metu pareiškėjai neturėjo jokio dokumento, reglamentuojančio asmens duomenų tvarkymą, taip pat dokumento, patvirtinančio darbuotojų informavimą žodžiu”, – teigiama nutartyje.
„Darbdavys visada turi ieškoti mažiausiai privatumą pažeidžiančių priemonių ir, jeigu įmanoma, pasirinkti su biometrinių duomenų tvarkymu nesusijusias priemones“, – rašoma joje.
Teismo teigimu, vėliau, jau po inspekcijos atlikto tyrimo, gauti darbuotojų sutikimai nepaneigia tos aplinkybės, kad tyrimo metu pareiškėjai neturėjo darbuotojų sutikimų tvarkyti jų biometrinius duomenis.
Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2018 metų gegužės 25 dienos biometrinių duomenų tvarkymą reguliuojantis naujasis Europos Sąjungos Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas draudžia tvarkyti asmens duomenis, atskleidžiančius biometrinius duomenis, priskiriamus specialiųjų kategorijų asmens duomenimis.
