2020-ieji, tikėtina, bus ketvirtieji metai, nes 2,4 proc. prognozuojamo BVP augimo kartelę Lietuva šiais metais turėtų įveikti (pvz., „Luminor“ prognozuoja 2,6 proc. augimą). Lietuvos spartesnį nei tikėtasi ekonomikos augimą lėmė šie veiksniai:
1. Pavydėtinas Lietuvos pramonės sektoriaus atsparumas. Pavyzdžiui, Vokietijos pramonės produkcija 2019 metais traukėsi apie 4 proc., ES – traukėsi apie 2 proc., o Lietuvos augo maždaug 5 proc.
2. Itin sparčiai augantis aukštos pridėtinės vertės paslaugų eksportas, kuris vos per trejus metus padvigubėjo (be to, ne tik Vilnius, bet ir Kaunas pastebimai prisideda prie augimo).
3. Stebėtinai žema infliacija (2,2 proc.), turint omenyje, kad darbo užmokestis į rankas augo dviženkliu skaičiumi. Ačiū augančiai konkurencijai, „Lenkijai“ ir naujoms technologijoms (el. prekyba, daiktų ir paslaugų dalijimosi platformos).
4. Pirmasis Lietuvoje užaugintas „vienaragis“ „Vinted“, kuris ne tik prisideda prie augančios konkurencijos ir tvaresnio prekių vartojimo bet ir rodo, kad ir Lietuvoje galima „nuo nulio“ užauginti didelę tarptautinę įmonę.
5. Teigiamas tarptautinės migracijos balansas. Dar 2017 metais jis siekė minus 27,6 tūkst., o 2019 metais – jau plius 9,6 tūkst. Teigiamas migracijos balansas lėmė tai, kad Lietuvoje pirmą kartą nuo nepriklausomybės atgavimo bendras gyventojų skaičius išaugo. Be to, augo ne tik Vilnius, bet ir Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir kiti miestai.
6. Spartesnis regionų (ypač Kauno, Šiaulių ir Žemaitijos) augimas, kurį skatino augančios pramonės sektoriaus investicijos (Vilnius pritraukia santykinai mažai pramonės sektoriaus investicijų dėl brangios žemės ir infrastruktūros trūkumo. Pvz., Vilnius neturi nei pramonės parko, nei laisvosios ekonominės zonos), suteikiantis vilties, kad regioninė atskirtis Lietuvoje nebedidės (ar bent didės lėčiau).
7. Mokesčių reforma, kuri ne tik padidino darbo užmokestį į rankas darbuotojams (jis po ilgos pertraukos vėl tapo didesniu nei Latvijoje), gerokai prisidėjo prie emigracijos sumažėjimo, bet ir sumažino darbo kaštų augimo spaudimą verslui (2019 metais darbo kaštai Lietuvoje augo lėčiau nei vidutiniškai Centrinės ir Rytų Europos šalyse).
2020 metais iššūkių netrūks (pvz., nevykdomos arba lėtai vykdomos reformos švietimo ir sveikatos apsaugos sektoriuose, vis dar didelė šešėlinės ekonomikos dalis, mobilumo paketas, išaugęs politinis neapibrėžtumas nuo 2019 metų pavasario ir t.t.).
Tačiau jei nenutiks kažkas labai blogo pasaulyje ir patys neprisivirsime košės (tikimybę abiejų scenarijų vertinčiau kaip daugiau mažiau vienodą) – turėtume ir šiais metais bent keliomis dešimtosiomis procento dalimis viršyti Finansų ministerijos prognozuojamą 2,4 proc. BVP augimą.
Tad kartais per daug nesitikėti tikrai yra gerai (ypač rinkiminiais metais), juolab, kad laimė yra skirtumas tarp lūkesčių ir realybės.
