REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
5
Įsidarbinti Dauno sindromą turinčiai Augustei padėjo VšĮ „SOPA“. (nuotr. asm. archyvo)
Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio

Lietuvoje dirba tik 28 proc. darbingo amžiaus neįgaliųjų. Neseniai Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atliktas tyrimas parodė, kad viena iš svarbių priežasčių, trukdančių neįgaliesiems įsidarbinti – neigiamas darbdavių požiūris. 

5

Lietuvoje dirba tik 28 proc. darbingo amžiaus neįgaliųjų. Neseniai Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atliktas tyrimas parodė, kad viena iš svarbių priežasčių, trukdančių neįgaliesiems įsidarbinti – neigiamas darbdavių požiūris. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vis dėlto atsiranda įmonių, kurios nebijo įdarbinti įvairias negalias turinčių žmonių. Kalbamės su trijų tokių įmonių atstovėmis. 

REKLAMA

Ką gali dirbti Dauno sindromą turinti mergina? 

Viešbutyje „Ibis Vilnius Centre“ dirba Dauno sindromą turinti Augustė. Direktorės pavaduotoja Ilona Šiekštelė pabrėžia, kad viešbutis priklauso tarptautiniam „Ibis“ viešbučių tinklui, labai vertinančiam socialinę atsakomybę. Ilona pasakoja, jog viešbučio direktorė Indrė Leškuvienė jau seniai norėjo įdarbinti negalią turinčių žmonių, tad išgirdusi apie kavinę „Pirmas blynas“, kurioje dirba neįgalieji, nusprendė ten užsukti pavalgyti ir susipažinti su darbuotojais. Ilonai pasiūlė nueiti kartu. Apsilankiusios „Pirmame blyne“, moterys sužinojo, jog darbuotojus kavinei padėjo surasti VšĮ „SOPA“, tad kreipėsi ten. 

REKLAMA
REKLAMA

Ilona sako, kad kitose šalyse neįgalių žmonių įdarbinimas labai skatinamas, bet to nepasakysi apie Lietuvoje egzistuojančią tvarką ir galiojančius teisės aktus. „Negali įdarbinti tokią negalią, kaip Augustė, turinčio žmogaus prieš tai jo nepamokęs, o žmogaus pripratinimas prie darbo vietos užtrunka, – pasakoja direktorės pavaduotoja. – Mums labai padėjo „SOPA“ darbuotojai, kurie iš pradžių patys dirbo kartu su Auguste, mokė ją atlikti užduotis. Iš šios įmonės sužinojome ir apie valstybės teikiamas subsidijas neįgaliųjų darbo užmokesčiui.“ 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Paklausta, kaip į naująją kolegę reagavo kiti darbuotojai, Ilona sako, jog visi Augustę sutiko geranoriškai. „Mudvi su direktore šiek tiek baiminomės, kaip reikės pristatyti Augustę, tačiau mūsų kolektyvas jaunas, dauguma dirbančiųjų neturi nė 30-ies, o jaunimas į viską žiūri daug demokratiškiau, nebijo naujovių“, – sako direktoriaus pavaduotoja. 

Ilona tiki, kad svarbiausia matyti žmogų, o ne jo negalią. Ji pati pažinojo Dauno sindromą turintį asmenį ir matė, kad tokie žmonės gali gerai atlikti tam tikrus darbus. Iš pradžių Augustė tik lankstydavo servetėles ir blizgindavo maisto įrankius, tačiau vėliau jai patikėta ir daugiau pareigų. Dabar naujoji darbuotoja jau ir vandens ąsotėlius paruošia, ir kėdes prie stalų pristumia, ir du jai skirtus staliukus sutvarko, nuvalo. Ilona sako, kad mergina viską daro labai kruopščiai. „Aš nemokėčiau visko sudėlioti taip lygiai, kaip Augustė“, – šypsosi Ilona. 

REKLAMA

Direktorės pavaduotoja pastebi, kad Dauno sindromą turinti mergina susigyveno su kolektyvu, į kolegas žiūri lyg į šeimos narius. Pradžioje ji būdavo rimta, net susirūpinusi, o dabar dažniausiai šypsosi. Ketvirčiu etato dirbančiai Augustei sudaryta galimybė dirbti jai patogiausiu laiku. 

Ilona neabejoja, kad Augustė liktų dirbti, jei įmonė ir negautų subsidijos jos darbo užmokesčiui. „Jūs neįsivaizduojate, kokie laimingi kiti darbuotojai, kad jiems kas rytą nebereikia blizginti įrankių! Tokie rutininiai darbai daug kam labai nuobodūs, o Augustei jie nenusibosta, ji su malonumu juos atlieka“, – sako direktoriaus pavaduotoja. 

REKLAMA

Pasak jos, ateityje viešbutis norėtų įdarbinti ir daugiau neįgalių žmonių, gebančių atlikti tam tikrus darbus. Didžiausias yra kambarių tarnybos darbuotojų poreikis. 

Apie turimas negalias neklausia 

UAB „Burokėlis ir krapas“, valdančios šeimos restoranų „Jurgis ir drakonas“ bei picos barų „Brooklyn Brothers“ tinklą, personalo vadovė Gintarė Burnickė sako, kad maitinimo sektoriuje veikiančioms įmonėms kasdien tenka susidurti su pagrindiniu iššūkiu – žmogiškųjų išteklių stoka. „Turbūt tai labiausiai ir paskatino mūsų įmonę pradėti potencialių darbuotojų itin aktyviai ieškoti kitokiais kanalais, o ne vien per darbo skelbimų portalus. Taip pradėjome megzti draugystę su tokiomis organizacijomis, kaip VšĮ „SOPA“, kuri buria specialiųjų poreikių turinčius darbuotojus“. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pasak personalo vadovės, įmonė „Burokėlis ir krapas“ visada buvo atvira specialiųjų poreikių turintiems darbuotojams. Jau prieš trejus metus, radusi darbo skelbimą, į įmonę atėjo dirbti negalią turinti darbuotoja. „Didelė darbuotojų kaita organizacijoje visada atneša nestabilumą. Tad mūsų įmonės tikslas – turėti kuo įvairesnį kolektyvą, kuriame dirbtų ir užsieniečių, ir negalią turinčių ar vyresnio amžiaus darbuotojų, ir visai darbo patirties neturinčių jaunų žmonių. Darbuotojų įvairovė sąlygoja įmonės stabilumą, jautrios darbo atmosferos kūrimą, pagarbos ir tolerancijos vienas kitam puoselėjimą“, – įsitikinusi G. Burnickė. Ji pastebi, kad neretai specialiųjų poreikių turintys darbuotojai būna itin lojalūs, atsakingi ir dėkingi, nes turi galimybę realizuoti save darbo vietoje. 

REKLAMA

G. Burnickės teigimu, Specialiųjų poreikių turinčių žmonių įdarbinimo ir kitas socialiai atsakingo verslo idėjas itin palaiko įmonės direktorė Odeta Bložienė. Personalo vadovė pasakoja, kaip įmonėje vyksta darbuotojų atrankos: „Aš vykdau pirminę kandidatų į atitinkamas pozicijas atranką. Tinkamus kandidatus kviečiu į susitikimą su padalinio vadovu, kuris priima galutinį sprendimą dėl kandidato tinkamumo“. Kiekvienas kandidatas supažindinamas su galimai būsima darbo vieta, funkcijomis. 

Gintarė džiaugiasi, kad įmonės valdomų restoranų vadovai yra jauni, progresyvūs, suprantantys, jog žmonės yra nevienodi, todėl pasipriešinimo įdarbinant neįgaliuosius įmonėje niekada nebuvo. Personalo vadovei teko girdėti, kad kitose įmonėse darbuotojai, prieš priimant negalią turinčius darbuotojus, būna specialiai ruošiami. „Mes to nedarome, o susidūrę su keblumais tiesiog tuojau pat bandome juos spręsti“, – sako Gintarė. 

REKLAMA

Ji sako, kad atrankų metu kandidatų apie jų turimas negalias neklausiama. „Kiekvienam darbuotojui privaloma turėti galiojančią medicininę kortelę, kurioje specialistai įrašo, ar asmuo, atsižvelgiant į darbo vietoje egzistuojančius rizikos faktorius, gali dirbti atitinkamą darbą. Klausimai, susiję su darbuotojo sveikatos būkle, yra itin jautri informacija, tad, mūsų manymu, pats darbuotojas turi priimti sprendimą, ar nori ja dalytis su darbdaviu, – aiškina personalo vadovė. – Žinoma, jeigu darbuotojas turi itin ūmių sveikatos sutrikimų, manyčiau, darbdavys turi teisę būti apie tai informuotas. Tačiau ši informacija svarbi tik siekiant darbuotojui padėti darbo vietoje paūmėjus ligai, o ne priimant sprendimą dėl darbuotojo įdarbinimo“. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Gintarė pastebi, kad kartais specialiųjų poreikių turintiems žmonėms tenka suteikti labai aiškią ir smulkią informaciją apie jų darbo funkcijas ir atsakomybes, dažniau priminti apie jiems skirtas užduotis, sudaryti lankstų darbo grafiką. Pavyzdžiui, įprastai dirbančiajam suteikiama viena pertrauka po 4 valandų darbo, tačiau neįgaliajam gali reikėti trumpesnių, bet dažnesnių pertraukų. Taip pat darbo grafiką reikėtų sudaryti atsižvelgiant į šių žmonių asmenines savybes ir poreikius: kai kuriems energingiems ir greitiems darbuotojams patinka, kai būna daugiau svečių, o kai kuriems geriau dirbti ramesnėmis dienomis. 

REKLAMA

„Iškilus probleminėms situacijoms, sprendimas yra vienas – aiški darbdavio ir darbuotojo komunikacija ir dialogas. Žinoma, ir optimistiškas nusiteikimas, nes tik taip įveikiami didžiausi iššūkiai“, – tvirtina G. Burnickė. 

Surasti darbuotoją užtruko net 2 metus 

Darbo saugos priemonėmis prekiaujančios UAB „DSP Plius“ direktorė Irma Spudienė pasakoja, kaip jų įmonėje atsirado neįgaliojo vežimėliu judantis Donatas. 

Neseniai I. Spudienė socialiniame tinkle „Facebook“ rašė: „Net 2 metus ieškojome galimybių mūsų įmonėje įdarbinti neįgalų žmogų. Turime didžiulį biurą, galimybes pritaikyti darbo vietą, reikėjo tik draugiško komandos nario. Nepadėjo nei skelbimai, nei kitos įdarbinimo galimybės. Tačiau džiugu, kad jau 2 savaitės, kaip prie mūsų komandos prisijungė ir puikiai adaptavosi biuro vadybininkas Donatas.“ 

REKLAMA

Moteris džiaugėsi, kad vaikinas labai greitai pritapo prie kolektyvo, kad savo motyvuotumu ir gera nuotaika užkrečia visą kolektyvą. 

Įmonės savininkė ir direktorė pasakoja, jog įdarbinti negalią turintį žmogų ją paskatino asmeninė patirtis – Biržuose gyvenanti jos mama nebegali vaikščioti, juda neįgaliojo vežimėliu. Irmai skaudu, kad mažuose miesteliuose net viešąsias paslaugas teikiančios įstaigos visiškai nepritaikytos judėjimo negalią turintiems žmonėms. Moteris prisimena, su kokiomis kliūtimis susidūrė jos mama, kai jai reikėjo pasikeisti pasą: „Mamą į pasų poskyrį, esantį antrame aukšte, nešė tėvas ir du policininkai“, – pasakoja Irma, pridurdama, jog buvo ir tokių atvejų, kai įstaigų darbuotojai dokumentus pasirašyti jai išnešdavo tiesiai į lauką. 

REKLAMA
REKLAMA

Matydama, su kokiais iššūkiais susiduria mama, I. Spudienė panoro prisidėti mažinant negalią turinčių žmonių atskirtį. Pastatas, kuriame įsikūręs jos įmonės biuras, turi nuolydį, biuro patalpos erdvios, tad įrengus dar keletą patobulinimų, jos tapo prieinamos ir neįgaliojo vežimėliu judantiems žmonėms. Tereikėjo rasti neįgalų darbuotoją. 

Vežimėliu judančio darbuotojo paieškos užtruko dvejus metus. Apie tai, kad ieško tokio darbuotojo, įmonė paskelbė socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Linkedin“, kreipėsi į Užimtumo tarnybą, kitas institucijas, bet rasti tinkamo žmogaus nepavyko. 

Surasti tokį darbuotoją, kaip sako Irma, padėjo netikėta pažintis – Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmuose sutikta Vilniaus verslo moterų tinklo narė Aleksandra Lezgovko ją nusivedė į Valakupių reabilitacijos centro renginį. Šiame centre Irma susipažino su vežimėliu judančiu Donatu, turinčiu aukštąjį išsilavinimą. Iš pradžių ji pasikvietė Donatą į biurą susipažinti su darbo vieta. Jaunuoliui prieš įsidarbinant dar teko užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, kad įmonė galėtų pasinaudoti valstybės subsidija neįgaliojo darbo užmokesčiui. 

REKLAMA

Donato pareigos įmonėje įvairios: viešųjų pirkimų organizavimas, komercinių pasiūlymų rengimas, bendravimas su klientais elektroniniu paštu, rinkodaros darbai, be to, naujam darbuotojui reikia susipažinti su įmonės parduodamų prekių asortimentu, siekiančiu 15 tūkst. Direktorė džiaugiasi, kad jam, kaip ir kitiems įmonės darbuotojams, gali mokėti konkurencingą atlyginimą. Nors vos tris savaites dirbančio jaunuolio laukia ilgas mokymosi kelias, I. Spudienė tikisi, kad jis visko išmoks ir bus lojalus darbuotojas. Lojalumas šiame nuolatinės darbuotojų kaitos amžiuje – darbdavių labai vertinama negalią turinčių darbuotojų savybė. 

Kitais metais įmonė planuoja priimti naujų darbuotojų, ir Irma tikisi, kad pavyks rasti dar vieną negalią turintį darbuotoją. 

I. Spudienė šią istoriją nusprendė paviešinti norėdama paskatinti ir kitas įmones priimti neįgalius darbuotojus. „Stengiuosi keisti ir aplinkinių gyventojų bei kitų įmonių darbuotojų požiūrį. Iki šiol kiekvieną rytą užvažiavimą ant šaligatvio kas nors užstatydavo, todėl Donatui 

būdavo sunku patekti į įmonę. Palikdavau lapelių su informacija, kad čia dirba neįgalus darbuotojas, todėl užvažiavimas ant šaligatvio turi būti neužstatytas. Ir štai – šiandien niekas jo nebeužstatė“, – savo pastangų rezultatais džiaugiasi I. Spudienė.

Straipsnio autorė: Ugnė Šakūnė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų