Jungtinių Tautų Žmogaus teisių deklaracijai gruodžio 10 dieną sukanka 60 metų. Per savo gyvavimo laikotarpį šis dokumentas atlaikė ne vieną rimtą išbandymą. Kaip rašo BBC, pagrindinė šio dokumento stiprybė yra jo paprastumas.
Preambulėje ir 30 straipsnių, kurių nė vienas nėra itin ilgas, išdėstomos pagrindinės teisės, kuriomis apdovanotas kiekvienas individas. Deklaracijos pasirašymas buvo lūžis, parodęs, kad nuo šiol rūpestis žmogaus teisėmis nebėra tik kiekvienos konkrečios valstybės vidaus reikalas, o tampa visos tarptautinės bendruomenės suinteresuotumo objektu.
Pačioje deklaracijoje akivaizdžiai jaučiamas pėdsakas, kurį žmonių sąmonėje paliko Antrasis pasaulinis karas ir jo metu vykęs holokaustas. Aktyvistai po šių tragedijų siekė sukurti dokumentą, kuriame būtų įtvirtinta pagarba pamatinėms žmogaus teisėms.
Be to, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija tapo pagrindu ir vėliau pasirašytiems dokumentams. Štai penktasis konvencijos straipsnis, draudžiantis kankinimą, vėliau buvo išplėstas iki ištisos kankinimus draudžiančios konvencijos, kuri pasirašyta 1975 metais.
Europoje buvo priimta dar išsamesnė Europos žmogaus teisių konvencija, kuri daugumoje Senojo žemyno valstybių tapo nacionalinės teisės dalimi.
Tiesa, akivaizdu, kad pati deklaracija būtent dėl savo deklaratyvaus ir neprivalomo pobūdžio ne kartą buvo pažeista ir paminta įvairiose pasaulio vietose, tačiau vien jos atsiradimas buvo paskata labiau rūpintis kiekvieno individo teisėmis.
