Politinis sezonas prasidėjo. Ir prasidėjo jei ne sensacija, tai bent jau rimta užuomina į tai, kad artimiausiu metu Lietuvos laukia nemaži pokyčiai. Tiesa, šie pokyčiai tiesiogiai nepalies daugelio piliečių, o ir prasidėsiantys procesai bus ilgalaikiai. Užsienio politika apskritai yra toji šalies politikos dalis, kuri formuojasi įtakojama daugelio aplinkybių, kurių pakeisti neįmanoma, bet galima išnaudoti savo naudai arba, atvirkščiai, – leisti išorės procesams įsukti valstybę į nevaldomą sūkurį.
Antrasis variantas, deja, Lietuvai žinomas kur kas geriau nei pirmasis. Objektyviai kalbant, tai mūsų šalies atveju beveik normalu, nes esame per maži, kad galėtume įtakoti esminius geopolitinius procesus, tačiau ne visuomet padarome tą, ką galėtume padaryti siekdami bent jau išsaugoti manevro laisvę. Istorija parodė, kad Lietuvai pernelyg pavojinga užimti vienam ar kitam „jėgos“ poliui vienareikšmiškai palankią ar nepalankią poziciją jau vien dėl to, kad didieji pasaulio politikos žaidėjai kartais mėgsta sudaryti sandorius, kurių metu buvę smulkieji sąjungininkai tampa prekybos objektu.
A. Merkel vizitas galėjo tapti vieno iš daugelio užsienio vadovų vizitu, per kurį būtų patvirtinta tai, kas jau senai žinoma, ir parodytas tradicinis teigiamas požiūris į kaimyną (tai labai būdinga Lenkijos vadovų vizitams į Lietuvą ir Lietuvos vadovų vizitams į Lenkiją). Šiuo atveju svarbu ir tai, kas buvo viešai pareikšta per patį vizitą, ir tai, kas vyko prieš vizitą, ir tai, kas vyko vizito metu, bet iš pirmo žvilgsnio su juo nesietina.
Galima būtų pradėti nuo A. Merkel pažado padėti integruoti Lietuvą į Europos energetikos rinką ar patvirtinimo, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys yra svarbios, nors anot A.Merkel, „jų dydis palyginti mažas“. Tačiau pradėsiu nuo D. Grybauskaitės pareiškimo, kuris nuskambėjo prieš pat A. Merkel vizitą duotame interviu. Tuomet nuskambėjo mintis, kad Lietuva nuo šiol besąlygiškai nevykdys JAV politikos, o remsis savąja užsienio politika.
Pareiškimas keistas vien jau dėl to, kad iki šiol net ir aktyviausi JAV politikos šalininkai Lietuvoje niekuomet viešai neteigdavo, kad jie vykdo JAV palankią užsienio politiką, o stengdavosi pridengti savo veiksmus įvairiomis sutartimis, naryste NATO ir pan. Kuomet neužtekdavo teisinių argumentų, kodėl buvo žengiamas vienas ar kitas užsienio politikos žingsnis, jie tiesiog nuolat primindavo vadinamąją „strateginę partnerystę“. Pasakyti, kad nuo šiol bus vykdoma nepriklausoma užsienio politika, šiuo atveju prilygsta iki tol buvusios politikos nesavarankiškumo fakto konstatavimui.
Taigi pareiškimas svarbus ir jau yra sukėlęs tam tikrą polemiką. Jei po šio pareiškimo seks atitinkami veiksmai, galėsime drąsiai teigti, kad Lietuva iš esmės keičia užsienio politikos gaires. Tiesa, reikia pripažinti, kad D. Grybauskaitės pareiškimai, kad ir kokie skambus ar aštrūs būtų, toli gražu ne visuomet (sakyčiau, net dažniausiai) neturi atitinkamos tąsos. Taip, mes jau ganėtinai ilgą laiką girdime apie kovą su viską apimančia korupcija, bet ir toliau nematome jokių aktyvesnių veiksmų – net ir ten, kur prezidentės vaidmuo yra svarbus, o kartais ir lemiamas, pvz., formuojant teisėjų korpusą. Tada belieka patikėti, kad Lietuvos teismuose viskas puiku, arba pripažinti, kad iš tiesų nieko nėra daroma arba bent jau daroma nepakankamai.
Grįžus prie pagrindinės temos, pirmiausia reikėtų įvertinti, kas įtakojo ir įtakoja Lietuvos užsienio politiką. Prieš kelerius metus teko išgirsti įdomų JAV ir ES sankirtų Baltijos šalyse apibūdinimą – „mūšis dėl Baltijos“. Iš tiesų, Baltijos šalys, kaip ir visos buvusios Varšuvos pakto šalys, pirmiausia yra įtakojamos būtent šių jėgos centrų. Maža to, ES – tai vis tik sąjunga, kurioje aiškiai matomi didžiausių valstybių interesai. Mes galime drąsiai kalbėti apie vokiškąjį, prancūziškąjį ar britiškąjį pėdsaką tam tikruose bendruose ES sprendimuose, o kartais ir teigti, kad didžiausių sąjungos valstybių politika labiau atitinka savo nacionalinių valstybių interesus ir nepaiso partnerių interesų.
Pavyzdžiui, kalbant apie mums svarbų dujotiekio projektą „North Stream“, Vokietijos, tuomet vadovaujamos G. Schröderio (jis vėliau, beje, tapo „Gazpromo“ stebėtojų tarybos nariu) veiksmai susilaukdavo ne tik labai nervingos tuometinių Baltijos šalių vadovų reakcijos, bet ir klastingų klausimų iš senųjų ES valstybių, kurių link rusiškų dujų srautas tekėtų naujuoju dujotiekiu per Vokietiją arba senuoju keliu per tuomet politiškai labai nestabilią Ukrainą. Taip pat esu priverstas priminti, kad dėl alternatyvaus dujotiekio į Vakarų Europą anksčiau vis dėlto buvo bandoma konsultuotis su tuometine Lietuvos valdžia, tačiau pastaroji nebuvo linkusi šia tema kalbėtis. Pradėjus dabartinį projektą, desperatiški bandymai išsiderėti jei ne atšaką, tai bent dujų tiekimo garantijas, buvo akivaizdžiai pavėluoti.
Ne veltui skiriu didelį dėmesį energetinio saugumo problematikai, nes kaip tik per energetiką esame surišti su trečiuoju svarbiu jėgos centru – Rusija. Tiesa, nesu linkęs sulyginti Rusijos įtakos Lietuvai su ES ar JAV daroma įtaka. Rusija iš tiesų turi nemažai svertų, pavadinčiau juos baudžiamojo pobūdžio priemonėmis, kurias ji jau buvo panaudojusi. Galima ieškoti esamos situacijos panašumų istorijoje, tradiciškai apeliuoti į Rusijos „nedemokratiškumą“ ar ieškoti įrodymų, kad Kremlius vis dar turi planų inkorporuoti Baltijos valstybes į Rusijos sudėtį, tačiau užtektų palyginti Rusijos elgesį NVS erdvėje bei už jos ribų, ir pasidarytų aišku, kad dabartinė Rusija aiškiai suvokia, jog jos turimų galimybių pakanka nebent išsaugoti įtaką slaviškose NVS valstybėse (Baltarusijoje ir Ukrainoje) ir iš dalies – priešiškų valstybių apsuptyje atsidūrusioje Armėnijoje. Kitose valstybėse Rusija tiesmukai nebesiekia politinės įtakos ir nebenaudoja „baudžiamųjų“ priemonių, ji veikia panašiai kaip ES – per ekonominius svertus.
Tiesa, Rusija yra pasirengusi atsakui, jei jos interesų erdvėje atsiranda konkurentas, kurio veikla nukreipta prieš Rusiją. Gruzijos pavyzdys puikiai tą įrodo. Demonizuoti Rusiją ir pervertinti jos realias galimybes mus labiausiai pripratino tie Lietuvos politikai, kurie aiškiai atstovavo priešišką Rusijai jėgos centrą. Tuo tarpu Suomijos pavyzdys (jis ypač tinka žinant, kad ši šalis ne tik patyrė karinį konfliktą su TSRS, bet ir per jį neteko dalies savo teritorijos) įrodo, kad užėmus tinkamą poziciją, iš bendradarbiavimo su Rusija galima išpešti nemenkos naudos. Toks bendradarbiavimas visiškai negresia šalies suverenitetui, jis nekelia rusiško kapitalo dominavimo pavojaus. Beje, nagrinėjant Suomijos pavyzdį, pravartu prisiminti, kad demokratijos padėtis šioje šalyje yra nepriekaištinga, o socialiai orientuota ekonomika įstato bet kokios kilmės kapitalą į labai griežtus rėmus. Viso to mes neturime šiandieninėje Lietuvoje, tačiau dėl to galime kaltinti nebent patys save.
Kalbant apie įtakos mechanizmus, pirmiausia reikėtų panagrinėti du pagrindinius modelius. Pirmasis – tai integravimas pasitelkiant ekonominius svertus, antrasis – parama valdančiajam elitui. ES plėtros politika yra paremta principu „pinigai už pokyčius“. Šalys, pretenduojančios tapti ES narėmis, privalo ne tik atitikti sąjungoje galiojančius demokratijos standartus (bent jau formaliai), bet ir priimti gausybę teisės aktų, suvienodinančių verslo aplinką, aplinkosaugos standartus ar net atskirus techninius reikalavimus.
Pagrindinės ES valstybės turi senas parlamentinės demokratijos tradicijas, nusistovėjusią daugiapartinę sistemą, skirtingų socialinių grupių tarpusavio bendradarbiavimo patirtį. Jos įprato, kad net ir pasikeitus valdančiajai politinei jėgai, šalies vidaus ir užsienio politika keičiasi prognozuojamai, o atsvarų sistema neleidžia vienai politinei jėgai pakreipti šalies politikos vien tos politinės jėgos naudai. Be to, ES, įkurta kaip ekonominė bendrija, prioritetu laiko būtent bendros ekonominės erdvės suskurimą. Kaip ir minėjau, sąjungoje yra pakankamai vidinės konkurencijos apraiškų.
Lietuva patenka į Vokietijos interesų „sektorių“, kuriame varžosi su skandinavais. Vokietija yra didžiausias Lietuvos prekybos partneris tarp visų ES valstybių. 2009 m Lietuvos eksportas į Vokietiją sudarė 10 proc., o importas – 11 proc. Be to, Vokietija yra stabiliausia lietuviškų prekių pirkėja. 2009-aisiais prekybos apimtys su visais pagrindiniais partneriais smuko trečdaliu, tačiau eksportas į Vokietiją sumenko tik 0,8 proc. Lietuvos Statistikos departamento duomenys atspindi labiau stambių sandorių statistiką, nes per „Intrastat“ pateikiami duomenys realiai neapima smulkiosios prekybos ir sandorių tarp fizinių asmenų (pvz., autotransporto priemonių pirkimo), todėl galiu daryti prielaidą, kad ekonominiai ryšiai su Vokietija yra dar glaudesni nei rodo statistika. Pagal tiesioginių investicijų apimtį Vokietija irgi yra viena didžiausių investuotojų Lietuvoje (10 proc.).
Vis dėlto didžiausias Lietuvos užsienio prekybos partneris yra Rusija, todėl mūsų užsienio politikoje nuolatos teks atsižvelgti ir į Maskvos santykius su Berlynu. Drįsiu prognozuoti, kad pradėjus funkcionuoti „North Stream“ dujotiekiui, procesai, vykstantys tarp Maskvos ir Berlyno, mums taps svarbesni nei Maskvos ir Briuselio (t.y. pagrindinių ES valdymo institucijų) santykiai.
Šiame kontekste A. Merkel duotas pažadas padėti integruoti Lietuvos energetikos sistemą į europinius tinklus yra ypač svarbus. Be abejo, naivu tikėtis dujotiekio atšakos, tačiau elektros jungtis su ES mūsų šaliai yra gyvybiškai svarbi. Tokios jungties svarba padidėja žinant, kad Rusijos ir Baltarusijos santykiai sparčiai blogėja, o „energetinė kuoka“ Lukašenkai yra ne tik paruošta, bet ir jau buvo profilaktiškai panaudota.
Baltarusija neabejotinai priklauso šalims, kurias Kremlius laiko savo interesų zona. Žinant tai, svarbu aiškiai suprasti, ką mes galime sau leisti bendraujant su artimiausia kaimyne. Tai, kad ES Lietuvą laiko galimu tiltu tarp bendrijos ir Rytų kaimynų, yra pareikšta vizito metu. Tačiau tampant tiltu, reikia nuolatos turėti omenyje, kad tiltai kartais virsta placdarmais.
O dabar prisiminkime kitą įtakos modelį, kuomet šalis įtakojama remiant valdantį elitą. „Jis kalės vaikas, bet tai mūsų kalės vaikas“, – šie JAV prezidento F. Rooswelto žodžiai, pasakyti apie Nikaragvos diktatorių Somosą, yra trumpiausias tokio įtakos modelio apibūdinimas. Per daugiau nei pusę amžiaus nedaug kas ir tepasikeitė. Kruvini Pietų Amerikos režimai nugrimzdo į praeitį kartu su JAV ekonominiais ir politiniais interesais šiame regione. Tačiau šiandien mes galime stebėti, kaip sklandžiai vyksta amerikiečių bendravimas su totalitarine islamistine Saudo Arabija, kaip remiama toli gražu demokratijos etalonu nelaikytina Pakistano vadovybė, kiek pastangų buvo įdėta kuriant Europos „juodąja skylę“ – Kosovo albanų respubliką. Tiesa, prie pastarosios įkūrimo prisidėjo ir pati ES, taip ne tik atverdama kontrabandos (įskaitant ginklų) vartus į savo teritoriją, bet ir keliems dešimtmečiams greta savęs pasidėdama potencialaus etninio (o gal ir religinio, nes Kosovas linksta į religinį radikalizmą) konflikto „bombą“.
Priklausomai nuo aplinkybių, galimų įtakos darymo veiksmų arsenalas yra ganėtinai platus – nuo tiesioginės finansinės ir karinės pagalbos iki vietinių politinių organizacijų įkūrimo ar jau esamų draugiškų jėgų palaikymo. Nestabiliuose regionuose ar ten, kur demokratijos mechanizmai niekuomet neveikė tinkamai, pasirenkamas tiesmukas ir paprastas kelias – atvedus į valdžią sau parankų politiką, tučtuojau paremti jo jėgos struktūras (pvz., Saakašvilio atveju), tačiau ten, kur bent iš dalies veikia demokratija ar šalis yra kitos demokratinės šalies ar jų bendrijos įtakoje, ten pradeda veikti šešėlinės politikos mechanizmai.
Ko gero, ryškiausias netiesioginės įtakos pavyzdys yra Soroso fondas. Jo veiklos suaktyvėjimas viename ar kitame regione visuomet parodo, kurlink krypsta Baltųjų Rūmų žvilgsnis. Naujausias netiesioginės politikos „atradimas“ – tai vadinamosios „žmogaus teisių gynimo organizacijos“. Dosniai finansuojamos ir neabejotinai kilnius tikslus deklaruojančios, jos atsiranda visuomet ten, kur to reikia JAV administracijai. Maža to, šios naujai sukurtos organizacijos stengiasi perimti sritys, kuriose iki šiol sėkmingai veikdavo JTO organizacijos ar nepriekaištingos reputacijos ir visuotinai pripažįstamos humanitarinės organizacijos („Gydytojai be sienų“, „Raudonas kryžius“ ir t. t.).
Kalbėdamas apie ES įtaką Lietuvai, pirmiausia paminėjau ekonominius svertus, todėl visai logiška priminti apie mūsų šalies santykius su didžiausia pasaulio ekonomine galybe – JAV. Lietuvos eksportas į Jungtines Amerikos Valstijas sudaro vos 2 %, o importas (nepamirškime, kad kalbame apie šalį su ypač stipria ir technologiškai pažangia pramone) iš viso sparčiai artėja prie mirties taško.
Nepabijosiu būti ciniškas ir įvertinsiu Adamkaus valdymo laikais vykdytą užsienio politiką, ypač palankią tuometinei JAV administracijai, kaip tam tikrą investiciją. Deja, aktyvios Irako ir Afganistano karo fazės metu (2004 m) Lietuva dar galėjo pasidžiaugti 4% užsienio investicijų. atėjusiu iš užjūrio „strateginių partnerių“, tačiau amerikiečių tiesioginės investicijos yra tokios menkos, kad net nepatenka į pagrindinę Statistikos departamento ataskaitą.
Susikirtus keliems didžiųjų jėgos centrų interesams, mes negalime sau leisti pasirinkti tik vieną iš jų – kaip vienintelį, mums tinkantį. Karčios istorijos pamokos ir pragmatiškai ramus požiūris į pasaulį turėtų padėti mums kiekviename „didžiosios“ politikos pokytyje rasti savo vietą. Na, o jei kas abejoja, ar mažai valstybei įmanoma turėti savo interesais paremtą užsienio politiką, tokiems žmonėms gal padės grynas Šveicarijos Alpių oras?
