Su uošvėmis ir anytomis susiję sąmojai yra toks pat senas reiškinys kaip ir scenos komikai – pripažinkime, komikams vyrams tai vienas lengviausių būdų išgauti pigų kikenimą. Bet naujas britų psichologės tyrimas rodo, kad iš tikrųjų, kalbant apie antrosios pusės motiną, daugiau dėl ko skųstis turi moterys. Ir jos iš to nesijuokia.
Greitai pasirodysiančioje knygoje „Ko tu iš manęs nori?“ (What do you want from me? – 2009 m. liepą bus išleista JAV ir kiek vėliau Jungtinėje Karalystėje) Kembridžo universiteto psichologė Terri Apter naudoja pastarųjų 20 metų tyrimus, kurie atskleidžia, jog moters santykiai su anyta gali būti daug labiau įtempti nei vyro santykiai su jo žmonos motina. Pasikalbėjusi su 163 žmonėmis, T. Apter išsiaiškino, kad daugiau nei 60 proc. moterų atrodė, jog trintis su vyro motina joms sukėlė ilgalaikį stresą. Nepaisant visų juokelių, tik 15 proc. vyrų skundėsi, kad uošvė jiems sukelia galvos skausmą.
Moterims T. Apter tyrime dažniausi probleminiai taškai buvo tradiciškai motiniškais laikomi klausimai: vaikų priežiūra ir namų ruoša. Konfliktas kyla tuomet, kai naujokė ir labiau patyrusi matriarchė susiginčija, kurios būdas geresnis. „(Anytos) nerimauja, kad skirtingos kultūros vertybės ir normos sūnų ir anūkus atitolins nuo jų pačių šeimoje priimtų vertybių ir normų“, – sako T. Apter. – „Kartais tai akivaizdus susirūpinimas dėl etninių ar religinių skirtumų.“ O kartais tai dėl to, kieno darbas yra lyginti drabužius. „Vyresnės kartos moterys jautėsi taip, tarsi joms neleidžiama būti santykių dalimi“, – sako T. Apter . – „O jaunesnės kartos moterims atrodė, kad joms nuolat nepritariama ir kišamasi į jų reikalus.“ T. Apter tyrime du trečdaliai moterų teigė jaučiančios, jog jų anytos pavydi joms santykių su jų sūnumis, o du trečdaliai anytų sakė, kad jos jaučiasi išstumtos savo sūnaus žmonos.
Aš ištekėjau tik kiek daugiau nei prieš savaitę, taigi anytą turiu neilgai. Kol kas viskas gerai. Tas 10 dienų, kai mes esame marti ir anyta, ir penkerius metus prieš tai, tuomet, kai mano vyras buvo mano vaikinas, mano santykiai su jo mama buvo palaimingai ramūs. Ir nors mes abi mėgstame galvoti, kad esame pernelyg žavios ir protingos, jog suremtume ragus, yra ir kitų veiksnių, kurie mums padeda išlikti draugiškoms. Vienas jų yra artumas – arba, mūsų atveju, jo nebuvimas. Mano vyras ir aš gyvename Londone, o jo mama įsikūrusi dviejų valandų kelio atstumu į šiaurę, todėl nėra rizikos, kad ji kaišios nosį tikrinti dulkių sluoksnio ant knygų lentynos ar skambins mano vyrui kiekvieną kartą sugedus jos televizoriui. Tai reiškia, kad mes išvengiame vieno iš dažnų nusiskundimų, kurį T. Apter girdėjo iš moterų: kad jų anytos reikalauja per daug dėmesio iš savo sūnų. Knygoje „Ko tu iš manęs nori?“ viena moteris pasakoja, kad jos anyta iš savo sūnaus tikisi, jog jis „užsuks vėlai vakare netgi tam, kad pakeistų elektros lemputę.“ Man ir mano anytai atstumas padeda išlikti artimoms.
Kitas mūsų santykių gelbėtojas yra mano vyro santykiai su savo motina. „Jei abejočiau savo sūnaus meile man, aš būčiau labiau linkusi laikyti tave grėsme“, – sako ji man. – „Bet aš neabejoju.“ T. Apter tyrimas patvirtina šią teoriją; ji išsiaiškino, kad būtent abejonės sukelia konfliktus tarp moterų ir jų anytų. „Problemos esmė yra pažeidžiamumas“, – sako T. Apter, – „baimė, kad keičiantis gyvenimams, svarbiems motinos ir sūnaus santykiams kyla grėsmė. Motinos klausia savęs: „Ar aš vis dar būsiu vertinama už tai, ką atnešu į šeimą?“
Ir tai vyro darbas parodyti savo motinai, kad ji bus vertinama – darbas, kurį daugelis vyrų nelabai gerai atlieka. „Dukterys daug geriau įtikina savo motinas, kad, nors jų gyvenimas keičiasi, jos vis dar prisirišusios prie savo motinų“, – teigia T. Apter. – Vyrai nerodo tokios iniciatyvos jas įtikinti.“ Taigi kiekvieną kartą, kai mano vyras paskambina savo motinai pasikalbėti apie paskutinius futbolo rezultatus, jis visų mūsų tarpe stiprina šeimyninę harmoniją.
Bet yra viena potenciali parako statinė, kurios mes dar nepriėjome: vaikai. T. Apter išsiaiškino, kad visose kultūrose, kurias apėmė jos tyrimas, ir visose kartose vaikų auginimas buvo dažniausiai ir daugiausiai streso sukeliantis marčių ir anytų konfliktų šaltinis. „Jei savo anūkų nematau taip dažnai, kaip noriu, jei nemanau, kad jais tinkamai rūpinamasi, jei nemanau, kad jie yra auginami taip, kad tai atitiktų mano suvokimą apie gerą gyvenimą,“ tuomet gali atsirasti bėdų, teigia T. Apter. „Kiekviena šeima turi savo taisykles, kurios dažniausiai nugrimzdusios į jų gyvenimo antrąjį planą, bet jungiantis dviem šeimoms turi tendenciją išlįsti į pirmąjį planą.“
Taigi kas atsitiks, jei mano vyras ir aš susilauksime vaikų? Auginant vaikus kyla daug marčią ir anytą kiršinančių klausimų: sauskelnės ar vystyklai, žindymas ar maitinimas iš buteliuko, video žaidimai ar šachmatų klubas. Kaip sprendimai, kuriuos mano vyras ir aš priimsime savo vaikų atžvilgiu, paveiks mano santykius su anyta? „Jei jūs turėsite vaikų“, – sako ji, – „dėl visų jų problemų aš kaltinsiu tave, o ne savo sūnų.“ Ji tik juokauja. Bet kai kurioms moterims tai yra vienas su anytomis susijusių sąmojų, iš kurių nesijuokiama.
Parengta pagal Time
