Vokietijoje teisiamas ukrainietis, buvęs JAV pilietis Ivanas Demjaniukas, kaltinamas talkininkavimu naciams ir dalyvavimu masinėse žudynėse.
Manoma, kad tai bus paskutinis procesas, kuriame teisiamas žydų genocido dalyvis. Pusiau atverta burna, bejėgis kūnas, beveik visą laiką užmerktos akys. Taip atrodo į teismo salę neštuvuose įneštas ir į neįgaliojo vežimėlį vėliau pasodintas 89-erių Ivanas Demjaniukas. Jis kaltinamas tiesiogiai dalyvavęs nužudant beveik 28 tūkst. žydų tautybės žmonių Sobiboro ir kitose koncentracijos stovyklose.
Kaltinamas dalyvavęs žudynėse
I.Demjaniukas ne pirmą kartą atsidūrė teisme. Jis jau buvo nuteistas mirties bausme už žydų žudynes, vėliau išteisintas, dabar vėl teisiamas. Vakarų Ukrainoje, netoli Vinicos, gimęs I.Demjaniukas Antrojo pasaulinio karo pradžioje kaip šauktinis kovėsi sovietinės kariuomenės gretose. Pakliuvęs į nelaisvę, jis atsidūrė belaisvių stovykloje, kur sovietų kareiviai mirė kaip musės.
Tiesa, vokiečiai buvo palikę belaisviams kelią, kaip išlikti. Buvo galima stoti savanoriu į Vermachto pusėje kovojančius karinius dalinius (vadinamuosius legionus) arba tapti koncentracijos stovyklos apsaugininku. Kaltintojai teigia, kad I.Demjaniukas pasirinko pastarąjį kelią ir tapo vienu iš pusantro šimto įvairių tautybių apsaugininkų, saugojusių Sobiboro koncentracijos stovyklą Lenkijoje.
Apsaugininkams vadovavo trisdešimt vokiečių esesininkų. Sobibore buvo nužudyta ketvirtis milijono žydų. Pagrindinis įkaltis teisme yra išlikęs SS pažymėjimas, išduotas žmogui pavarde Demjaniuk. Pažymėjime įrašyta: „Paskirtas į Sobiborą“. Tačiau I.Demjaniuko advokatai teigia, kad jų ginamasis yra visiškai ne tas Demjaniukas, o tiesiog bendrapavardis.
Procesą stebi aukų artimieji
Miuncheno prokuratūra, palaikanti kaltinimą, teigia, kad „kaltinamasis turėjo šaunamąjį ginklą, o tai lengvino jam galimybę pabėgti. Tačiau jis, užuot bandęs bėgti iš koncentracijos stovyklos, nors ir galėjo tai padaryti laisvu nuo tarnybos metu, kartu su kitais apsaugininkais varė pasmerktuosius į mobilias dujų kameras, kuriose aukos mirdavo apsinuodijusios išmetamosiomis automobilių dujomis“.
Teismo salėje nėra nė vieno šių įvykių liudininkų – visi jie jau mirė. Tačiau procesą stebi iš Izraelio ir kitų šalių atvykę aukų artimieji. Simono Vyzentalio centras ir kai kurios kitos žydų organizacijos, dar nesulaukusios teismo sprendimo, pareiškė, kad I.Demjaniukas yra kaltas, ir reikalauja jam griežčiausios pagal Vokietijos įstatymus gresiančios bausmės – 15 metų laisvės atėmimo.
Tačiau abejojama, ar kaltinamasis sulauks teismo proceso pabaigos – dėl silpnos sveikatos jį leidžiama laikyti teismo salėje ne ilgiau kaip tris valandas per dieną. Dirbant tokiu tempu, procesas užsitęs iki kitų metų gegužės, tuo tarpu I.Demjaniuko gydytojai mano, kad jam gyventi teliko vos keli mėnesiai – vyras serga kraujo vėžiu, jo širdis labai silpna, jį kamuoja nemažai kitų ligų.
Teismų maratonas
Karo pabaigoje I.Demjaniukas negrįžo į Sovietų Sąjungą, bet prisiglaudė vienoje iš karo pabėgėliams skirtų stovyklų Vakarų Vokietijoje, vedė ir susilaukė dukters. 1952 m. Demjaniukų šeima išvyko gyventi į JAV, įsikūrė viename Ohajo valstijos miestelyje. Pasikeitęs Ivano vardą į Džono, Demjaniukas dirbo autoservise, 1958 m. gavo JAV pilietybę.
Ramų gyvenimą nutraukė žinia iš Izraelio – holokausto tyrėjai pareiškė maną, kad I.Demjaniukas yra buvęs Treblinkos koncentracijos stovyklos budelis, žinomas pravarde Ivanas Rūstusis, vadovavęs konclageryje dujų kamerų sektoriui ir tiesiogiai dalyvavęs nužudant per 100 tūkst. žmonių. Ivanas Rūstusis garsėjo ypatingu žiaurumu, pavyzdžiui, viešai nupjaudavo moterims krūtis.
1986 m. Jungtinės Valstijos išdavė I.Demjaniuką Izraeliui, prieš tai atėmusios iš jo pilietybę. Izraelyje I.Demjaniukas buvo teisiamas. Net aštuoniolika buvusių koncentracijos stovyklos kalinių teismui patvirtino esą įsitikinę, kad I.Demjaniukas ir Ivanas Rūstusis – tas pats žmogus. 1988 m. I.Demjaniukui buvo paskirta mirties bausmė, kurios vykdymas buvo vilkinamas.
1993 m. iš Sovietų Sąjungos KGB archyvų, kurių dalis buvo išslaptinta, Izraelį pasiekė dokumentai, liudijantys, kad tikroji Ivano Rūsčiojo pavardė buvo ne Demjaniukas, bet Marčenko. I.Demjaniukui buvo inkriminuotas tik darbas koncentracijos stovyklos apsaugoje. Už tai jis Izraelio kalėjime praleido septynerius metus.
2001 m. I.Demjaniukas atgavo JAV pilietybę ir grįžo namo, tačiau netrukus holokausto tyrėjai (visu pirma – Vyzentalio centro darbuotojai) vėl ėmė kaltinti I.Demjaniuką ne tik dirbus apsaugoje, bet ir tiesiogiai dalyvavus žudant žydus. Iš jo vėl buvo atimta JAV pilietybė. Po ilgų teisinių peripetijų šių metų gegužę JAV patenkino Vokietijos prokurorų prašymą ir specialiuoju reisu atskraidino I.Demjaniuką į Miuncheną, kur jis vėl stojo prieš teismą.
Manvydas Vitkūnas
