Atrodo, kad Rusijos pareiškimai apie tai, jog Kosovo precedentas gali būti panaudotas sprendžiant NVS teritorijoje esančių nepripažintų respublikų klausimą, rimtai įkvėpė šių respublikų vadovus. Kovo 12 dieną Abchazijos, Pietų Osetijos ir Padnestrės prezidentai pasirašė pareiškimą, kuriame nurodo, kad vykdys bendrus veiksmus, siekdami savo respublikų nepriklausomybės. Pasirašytas šis pareiškimas buvo ne kur kitur, o Maskvoje. Dar ankščiau, kovo 6 dieną, Rusija vienpusiškai nutraukė sankcijų taikymą Abchazijai (dėl šių sankcijų visos NVS šalis susitarė dar 1996 metais). Tai rodo, jog Rusija gali žengti ir tolesnius žingsnius, bandydama sulošti separatistinių režimų palaikymo kortą.
Antra vertus, Kosovo precedentas išjudino ne tik nepripažintas respublikas, bet ir, pavyzdžiui, Moldovą, siekiančią sugrąžinti į savo jurisdikciją Padnestrę. Niekam nėra paslaptis, kad separatistiniai režimai posovietinėje erdvėje naudojasi kad ir neoficialiu, bet stipriu Rusijos palaikymu. Žinodamas tai, Kišiniovas visai neseniai pasiūlė naujas Padnestrės problemos sprendimo iniciatyvas (jas išdėstė Moldovos prezidentas Vladimiras Voroninas). Moldovos valdžia pasiūlė Maskvai pasiekti susitarimą, kuris padėtų išspręsti jau daugiau nei dešimtmetį trunkančią konfliktinę situaciją. Susitarimo esmė labai paprasta – Maskva padeda Kišiniovui susigrąžinti Padnestrę (faktiškai, tai reiškia, kad Rusija turi atsisakyti bet kokios paramos minėtam separatistiniam režimui), o už tai Moldova atsisako savo planų stoti į NATO.
Kartu Kišiniovas rodo ir daugiau geros valios. Padnestrės problemą siūloma spręsti pagal atitinkamą įstatymą, kurį Moldovos parlamentas priėmė 2005 metų liepos mėnesį. Pagal šį įstatymą Padnestrei suteikiamas „autonomijos su plačiais respublikos įgaliojimais“ statusas. Ši teritorija turės savo vėliavą ir herbą. Padnestrei taip pat bus suteikta teisė palikti savo teritorijoje valstybinės kalbos statusą rusų ir ukrainiečių kalboms. Be to, V. Voroninas pažadėjo, kad nebus peržiūrimi nepripažintoje respublikoje įvykusios privatizacijos rezultatai. Čia irgi savotiška nuolaida Maskvai, nes nemaža dalis privatizuotų objektų Padnestrėje atiteko būtent Rusijos verslininkams.
Kiek yra žinoma, Maskva kol kas neskuba atsakyti į Moldovos pasiūlymus. V. Voronino išdėstyta konflikto sprendimo vizija faktiškai įstūmė Kremlių į spąstus. Iš vienos pusės, Kišiniovo iniciatyva yra tikrai viliojanti. Maskvoje ne vieną kartą buvo neigiamai vertinami kai kurių buvusių sovietinių respublikų siekiai įstoti į Šiaurės Atlanto aljansą (galima prisiminti skausmingą reakciją į Baltijos šalių priėmimą į aljansą 2004 metais). Rusija vienareikšmiškai tebevertina NATO priartėjimą prie savo sienų kaip grėsmę nacionaliniam saugumui. Tad Kišiniovo pasiūlyti „mainai“ tikrai verti dėmesio. Be to, atmesti šį pasiūlymą reikštų pripažinti, kad visos deklaracijos apie „pripažįstamą ir gerbiamą Moldovos teritorijos suverenumą ir vientisumą“ yra paprasčiausias melas.
Iš kitos pusės, Rusija bijo sugadinti savo įvaizdį pačioje nepripažintoje respublikoje. Faktiškai, Moldova pasiūlė Maskvai sandėrį, kurio metu jai siūloma „parduoti“ Padnestrę. Kitaip tariant, Kišiniovas pasiūlė Rusijai pasirinkti tarp savotiškos garbės (principingas separatistų palaikymas) ir tiesioginių utilitarių interesų (Moldovos nestojimo į NATO garantijos). Suprantama – pasirinkti šioje situacijoje nėra lengva.
Maskva yra sunerimusi ir dar dėl vienos priežasties. Kol kas separatistiniai režimai posovietinėje erdvėje būdavo Rusijos panaudojami kaip savotiškas įtakos mechanizmas. Išspręsti Padnestrės problemą reikštų prarasti vieną iš galimybių daryti įtaką Moldovai. Dabar Kremliui reikia apsispręsti, ar šios respublikos nestojimo į Šiaurės Atlanto aljansą garantijos yra tinkama kaina už įtakos mechanizmo praradimą. Tikriausiai, nuo atsakymo į šį klausimą ir priklausys Maskvos sprendimas, ar palaikyti Kišiniovo iniciatyvą ir priimti jo pasiūlymą, ar atmesti jį.
Pati Moldova nedramatizuoja galimo narystės NATO atsisakymo. Kaip pareiškė V. Voroninas, galimai atsisakydama siekio įstoti į Šiaurės Atlanto aljansą, jo šalis neatsisako kito strateginio siekio – narystės Europos Sąjungoje. Kitaip sakant, Kišiniovo nuolaidos Maskvai nereiškia, kad yra keičiamas šalies integracinės politikos vektorius.
Savaime iškyla klausimas, ar galimas „moldaviškas variantas“ (žinoma, jeigu Maskvai jis pasirodys priimtinas) Gruzijoje? Greičiausiai atsakymas į šį klausima yra neigiamas. Pirmiausiai, čia reikia įvertinti stiprų psichologinį momentą – Gruzija aktyviai siekia narystės NATO (šį šalies siekį palaiko ir dauguma jos piliečių). Tbilisis vienareikšmiškai įvardija narystę Šiaurės Atlanto aljanse kaip pačią realiausią galimybę apginti savo suverenumą bei garantuoti šalies saugumą. Atsisakyti integracijos į NATO siekio, nors ir grąžinant sau Pietų Osetijos ir Abchazijos kontrolę, psichologiškai reikštų pripažinti savo pralaimėjimą (nereikia pamiršti, kad Gruzijos ir Rusijos santykiai jau seniai balansuoja ties tiesioginės konfrontacijos riba).
Tbilisis jau ilgokai kaltina Maskvą vykdant neteisėtus veiksmus nepripažintų respublikų teritorijose. Kovo 11 dieną Gruzijos parlamentas, reaguodamas į tai, kad Kremlius atšaukė sankcijas Abchazijai, vienbalsiai priėmė pareiškimą, kuriame nurodoma, jog Rusija „varžo Gruzijos suverenumą“. Be to, Tbilisis neatmeta galimybės pateikti 20 mlrd. dolerių ieškinį Rusijos Federacijai dėl jos veiksmų Abchazijoje. Kaip pranešama, 5 mlrd. dolerių gali būti siekiama prisiteisti kaip kompensaciją pabėgėliams už jų prarastą turtą, likusieji 15 mlrd. turėtų kompensuoti valstybės nuostolius.
Viktor Denisenko
