Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas praėjusią savaitę po apsilankymo Brazilijoje ir Bolivijoje jau ketvirtą kartą buvo atvykęs į Venesuelą. Dar vizito išvakarėse buvo aišku, kad, be pasirašytų dvišalių dokumentų vykdyti 70 projektų pramonės, energetikos, žemės ūkio ir kitose srityse, abiejų šalių lyderiai pratęs antiamerikietišką retoriką.
Taip jau atsitiko, kad Venesuelos lyderis Hugo Chavezas, viešėjęs su trumpu 7 val. vizitu Kuboje, aukšto svečio atvykimą į Karakasą per televiziją stebėjo kartu su buvusiu Kubos vadovu Fideliu Castro. Havanoje Venesuelos prezidentas taip pat vedė derybas su Kubos revoliucijos vado broliu Rauliu. Grįžęs į Karakasą susitikti su svečiu iš Irano, H. Chavezas didžiuodamasis pasakojo, kad, stebėdamas vizito pradžią, F. Castro jam sakęs: „Pasakyk Ahmadinejadui, kad jo vizitas į Venesuelą – tai tas pats kaip į Kubą, nes mes esame viena tėvynė.“ Irano prezidentas Havanoje ir Karakase laikomas „broliu“, o dvišaliai santykiai su Iranu – tai „strateginis dviejų valstybių aljansas“. Irano vadovas gražbyliavime neliko skolingas H. Chavezui, pareikšdamas, kad „drąsus revoliucionierius Chavezas tarsi uola stoja prieš jankių vykdomą agresiją“, kad „Irano ir Venesuelos liaudis šiandien kartu kovoja su imperializmu“.
Šioje vaizdingoje retorikoje būta visokių spalvingų pareiškimų. Paskutinį kartą, spalio pradžioje, kaip pranešė agentūra „Associated Press“, jie įgavo grasinančių Amerikos saugumui atspalvių. Viename Venesuelos vyriausybės posėdyje prezidentas pramonės ir naudingųjų iškasenų ministro Rodolfo Sanzo lyg juokais garsiai paklausė, kaip vyksta urano tiekimas Irano atominei bombai gaminti. Humoras buvo šiurkštus, ir JAV pareiškė susirūpinimą dėl tokio bendradarbiavimo. Naujienų agentūros iš tikrųjų pranešė, kad Irano specialistai žvalgo urano rūdos išteklius Venesuelos vakaruose. Kokie jie, paaiškės po trejų metų, bet jau dabar nesunku spėti, kam ta žaliava bus tiekiama.
Šiam duetui be išlygų pritaria 83-ejų metų sulaukęs buvęs Kubos lyderis F. Castro, kuris, kaip teorinis antiimperializmo pagrindėjas, šiemet paskelbė seriją straipsnių, demaskuojančių JAV imperines ambicijas Lotynų Amerikoje. Šie apmąstymai buvo spausdinami antiteroristiniu save vadinančiame leidinyje „Cuba Debate“ šių metų rugpjūtį (http://www.cubadebate.cu/; versija rusų k. http://www.inosmi.ru/world/20090811/251516.html). Vienas jų pavadintas „Jankių bazės ir Lotynų Amerikos suverenitetas“, kitas – „Septyni peiliai į Amerikos širdį“. Greta F. Castro būdingų politinių štampų čia galima rasti ir įdomių faktų, kaip Jungtinės Valstijos veržėsi į pietinę žemyno dalį.
Atskleiskime kai kuriuos jų.
Kubos revoliucijos legenda negailestingai pliekia imperialistus, kurie esą po 300 metų ispanų viešpatavimo žemyne pavertė jį savo nekilnojamuoju turtu. Kuba – šis paskutinis ispanų kolonializmo bastionas – ėmė vaduotis iš JAV kolonializmo pančių, apraizgiusių 13 jų valdų. Tačiau 1848 m. Meksika prarado pusę savo teritorijos, ir JAV jai primetė žeminančias taikos sąlygas. Amerikos piratas Williamas Walkeris 1855 m. užėmė Nikaragvą, pasiskelbė jos prezidentu, bet po penkerių metų Hondūre buvo nužudytas. Po Lotynų Amerikos didvyrio Chose Marti mirties 1895 m. Kuba dar ilgai kovojo už laisvę, o štai Puerto Riko okupacija trunka jau 111 metų, rašo F. Castro. Ne kur kitur, o Vašingtone jankiai nusprendė, kad kanalas du vandenynus sujungs ne per Nikaragvos teritoriją, o per Panamą, kuri iki šiol yra Amerikos vasalas.
JAV intervencija plėtėsi ir apėmė beveik visų Lotynų Amerikos šalių resursus ir ekonomiką. Transnacionalinės korporacijos užgrobė paslaugų sferą, transportą, bankus, draudimo kompanijas, ryšius ir kt. Tačiau praėjusio amžiaus pradžioje prasidėjo didysis sprogimas, teigia Kubos revoliucijos lyderis. Pirmoji išsivaduoti bandė Meksika, bet daugelyje sričių ji liko okupuota. JAV primesta Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartis yra laukinis ekonominis susitarimas, taikytas vienai valstybei. F. Castro atskleidžia dar vieną baisią tiesą: neseniai per JAV vykdytą kovos su narkotikų prekyba operaciją, kurioje dalyvavo 36 tūkst. kareivių, žuvo beveik 4000 meksikiečių.
JAV karinės bazės apraizgiusios Lotynų Ameriką. Vien tik Kolumbijoje tariamai kovai su narkotikų verslu yra septynios JAV oro pajėgų bazės. Bet iš tikrųjų jos esą tikisi pradėti šioje šalyje nešvarų karą, koks buvo Nikaragvoje. Dabar Kolumbija pjudoma ant savo brolių iš Venesuelos, kurios didvyris Simonas Bolivaras kovėsi už abiejų šių tautų laisvę.
F. Castro įnirtingai pliekia ir JAV ekonominę invaziją į regiono šalis, kuri vėlgi pajungta karinei ekspansijai. Jis pažymi, kad nuo R. Nixono laikų doleris krito beveik 27 kartus, tačiau šia vis labiau nuvertėjančia valiuta grindžiamas karinis dalyvavimas šiame ir kituose pasaulio regionuose. Nepaisydamas krizės Pentagonas ketina pagaminti dar 1100 kovinių naikintuvų F-35 ir F-22, tuomet JAV jų turės 3600. Per 30 metų JAV tikisi visus šiuos valdomus lėktuvus pakeisti nepilotuojamais, tai yra lėktuvais robotais. Ant jų sparnų, toliau vaizdžiai mąsto F. Castro, JAV ir eksportuoja karus ir konfliktus į Lotynų Amerikos šalis, o kartu ir savo ideologiją. 2010 m. Valstybės departamentas ir agentūra USAID politinei propagandai skyrė 2,2 mlrd. dolerių. Tai 12 proc. daugiau, negu jai davė G. W. Busho administracija paskutiniais šio prezidento valdymo metais. Iš jų 450 mln. skiriama įrodyti, kad tironija yra taika, demokratija ir žmogaus laisvių gynimas. Paskutinius sakinius F. Castro skiria S. Bolivaro tėvynei Venesuelai, su kuria Kubą sieja ypatingi ryšiai – bendra kova su amerikietiškuoju imperializmu.
Suprantama, akla revoliucinė ir dešimtmečius vešėjusi buvusio Kubos lyderio neapykanta JAV imperializmui tarsi valktis neleidžia įžvelgti globalinius neišvengiamus procesus ir „amerikietiškojo imperializmo“ silpnėjimo tendenciją. Lotynų Amerika – tai dar vienas forpostas Jungtinėms Amerikos valstijoms, kuriame jos kol kas nepatiria pergalių ir tik vargais negalais išlaiko turėtas pozicijas, o, pavyzdžiui, energetikos rinką net pamažu praranda. JAV „papilve“ vadinamos regiono šalys yra veikiamos ne tik kaimyninių režimų destrukcijos, bet ir, pavyzdžiui, Kinijos ar Rusijos įtakos. Jos solidarizuojasi su Teheranu, kai reikia suduoti tylų, bet skaudų ilgalaikį smūgį Vašingtonui, kurio neapgalvota politika Afganistano, Irako, Irano atžvilgiu taip apsunkina geopolitinę situaciją.
Daugiau kaip prieš metus Geopolitika rašė (http://www.geopolitika.lt/?artc=2765), kad Iraną gręžtis į Lotynų Ameriką verčia ne tik politinių sąjungininkų paieška, bet ir JAV inicijuotos ekonominės sankcijos Teheranui, kurios apsunkina šios šalies padėtį. Daugelis užsienio kompanijų su iraniečiais dirbti tiesiog bijo, Vakarų bankai atsisako kredituoti jų sandorius užsienyje. JAV administracija yra ne kartą raginusi ES nutraukti ekonominius ryšius su Iranu, o nepaklususioms kompanijoms grasino sankcijomis. Griežtų sankcijų gali sulaukti ir amerikiečių bendrovės, nesilaikančios reikalavimo, kad Irane negalima investuoti daugiau kaip 20 mln. JAV dolerių.
Tad Irano draugystė su Lotynų Amerika – ir meilė, ir išskaičiavimas, ir draugų paieška. Atrodo, prieš oponentus nukreiptas meilės trikampis Iranas–Venesuela–Kuba formuojamas sėkmingai.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
