Visos diktatūros yra paremtos valdžios absoliutizavimu. Autoritariniai lyderiai, atėję į valdžią (neretai – demokratiniu būdu), greitai užsimiršta ir pradeda žiūrėti į valdomą šalį kaip į „savo ūkį“, o patys jaustis esą šeimininkai. Būtent šiuo savotišku „šeimininko sindromu“ galima bandyti paaiškinti autoritarizmo principus. Kai ateina įstatymų nustatytas laikas paleisti iš rankų valdžią ir perduoti ją kitiems, autoritarinis lyderis atsisako tai daryti ir bando tik dar labiau įsitvirtinti valstybės vadovo pozicijoje, nematydamas jokio reikalo išeiti. Galiausiai, šeimininkas neturi apleisti savo ūkio, perduoti jo kitam ūkininkui, tad, pagal autoritarinio lyderio logiką, kodėl „visai gerai susitvarkantis“ politikas turėtų užleisti savo vietą konkurentui? Be to, tokie lyderiai nevengia kalbėti apie demokratiją (ypač pabrėždami, jog juos „palaiko tauta“), nesuprasdami, kad vienu iš šiuolaikinio demokratinio valdymo pagrindų yra valdžios kaita. Tačiau tai tik apibendrintas vaizdas. Apie kiekvieną atvejį reikėtų kalbėti atskirai.
Galima be didesnių pastangų įvardinti pasaulio šalių lyderius, kuriuos kamuoja „šeimininko sindromas“. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Venesuelos lyderis Hugo Chavezas, kuris širdingai draugauja su panašaus likimo broliais – Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka, Kubos buvusiu lyderiu Fideliu Castro (ir dabartiniu – Rauliu Castro) bei savotiškai „šeimininko sindromo“ kamuojama Rusija. Tiesa, apie demokratiją Venesuelos prezidentas kalbėti nemėgsta, nes ji jam asocijuojasi su „didžiausiu šalies priešu“ – „buržuazinėmis Jungtinėmis Amerikos Valstijomis“. Užtat H. Chavezas mėgsta kalbėti apie antiburžuazinę revoliuciją, kurios vadu save mato.
Kartu verta pažymėti, jog Venesuelos atvejis „šeimininko sindromo“ kontekste nėra toks sunkus, kaip dauguma kitų. Žinoma, H. Chavezui labai norėtųsi tapti šalies šeimininku iki gyvos galvos, tačiau valstybės viduje vis dar yra jėgos, kurios neleidžia prezidentui pajusti absoliučios valdžios skonį. Beveik prieš metus Venesueloje buvo inicijuotas referendumas dėl konstitucinių pakeitimų, kurie atvertų H. Chavezui galimybę balotiruotis į šalies vadovo postą neribotą kadencijų skaičių. Tačiau įvyko vos ne stebuklas ir 51 proc. balsavusiųjų atmetė šį pasiūlymą. H. Chavezui teko susitaikyti su tokia žmonių valia, bet svajonių apie absoliučią valdžią jis taip ir neatsisakė.
Visai neseniai, prieš Venesuelos vietos rinkimus, šalies prezidentas pagrasino opozicijai, kad jos pergalės atveju išves į gatves tankus. Kitaip sakant, H. Chavezas faktiškai „uždraudė“ opozicijai laimėti rinkimus. Tiesa, opozicija neišsigando, suvienijo savo jėgas ir pasirodė per rinkimus palyginti neblogai. Jai pavyko šiek tiek pagerinti savo padėtį ir laimėti rinkimus penkiose valstijose iš 22. Be to, opozicijai atiteko šalies sostinės Karakaso mero postas. Žinoma, bendrai pažiūrėjus, rinkimus laimėjo H. Chavezo šalininkai – jų rankose išliko daugumos šalies valstijų valdymas – tad tankų taip ir neprireikė. Tačiau tai nereiškia, kad Venesuelos lyderis neprisimins apie juos kitu atveju, pavyzdžiui, kai kitąmet užsinorės palikti kol kas neteisėtai trečiajai kadencijai.
Tiesa ir tai, jog Venesuela išgyvena dabar ne pačius geriausius laikus. H. Chavezas pernelyg užsižaidė su savo antiburžuazine retorika. Jo bandymas sukurti „socialiai teisingą“ valstybę gali žlugti. Paradoksas tas, jog turėdama didelius naftos išteklius valstybė yra gana skurdi ir jos piliečių gyvenimo lygis yra žemas. Didele problema H. Chavezui ir jo populiarumui gali tapti krintanti naftos kaina. Kitaip tariant, Venesuelos vadovo „šeimininko ambicijos“ gali žlugti kartu su ekonomika, ir tada tankai tikrai bus paskutiniu argumentu ir paskutine galimybe išsilaikyti prie šalies vairo.
„Šeimininko sindromo“ reiškinys tikrai ne naujiena Lotynų Amerikos regionui. Diktatūra čia nėra kažkas tai neįprasta. Kitas reikalas, kad laikai pamažu keičiasi. Tenka pripažinti, jog XXI amžiuje autoritarinio valdymo principai vis dar nepamiršti bei gajūs, tačiau kartu ir ne tiek paplitę kaip XX amžiuje. Tai, kad per savo valdymo dešimtmetį H. Chavezui nepavyko įvesti Venesueloje absoliučios diktatūros, byloja, jog ši Lotynų Amerikos šalis turi šansų išsikapstyti iš „šeimininko sindromo“ liūno arba nors nepaskęsti jame galutinai. Be to, kas irgi svarbu, į valdžią Jungtinėse Valstijose atėjus juodaodžiui prezidentui Barakui Obamai H. Chavezui bus ne taip paprasta laikytis savo aklos antiamerikoniškos retorikos, tapusios ideologiniu jo valdymo pagrindu.
Viktor Denisenko
