Nepaisant plėtros, didžiosios Europos Sąjungos (ES) valstybės - Prancūzija, Didžioji Britanija ir Vokietija - padidino savo įtaką sprendimų priėmimo procese, rašo Briuselio leidinys "EUobserver", remdamasis švedų profesoriaus studija.
Joje pažymima, kad Italijos vaidmuo blankesnis nei ši šalis galėtų turėti, o kai kurioms mažosioms valstybėms jų talentas ir gebėjimai padeda sustiprinti savo įtaką.
Paprastai keturis kartus per metus rengiamuose ES šalių lyderių - Europos Vadovų Tarybos susitikimuose pagausėjus dalyvių, didžiosios bloko politikos žaidėjos labiau stengiasi suvienyti savo jėgas burdamosi į koalicijas ar sudarydamos dvišalius susitarimus, nes čia dydis išties turi reikšmės, rašoma studijoje "Derybų galia Europos Vadovų Taryboje" (Bargaining power in the European Council).
Studija, kurios autorius Jonas Tallbergas (Jonas Talbergas), Stokholmo universiteto politikos mokslų profesorius, šią savaitę buvo pristatyta Briuselyje. Ji paremta pokalbiais su buvusiais ir dabartiniais Europos Vadovų Tarybos susitikimų dalyviais - valstybių narių premjerais ir prezidentais, taip pat eurokomisarais, užsienio reikalų ministrais ir ambasadoriais ES.
Jie buvo paprašyti pasiremiant patirtimi, įgyta dalyvaujant ES aukšto lygio pareigūnų derybose, atsakyti į klausimą, kurios šalys turi daugiausiai įtakos Europos Vadovų Taryboje ir kodėl.
Tyrimo autorius priėjo prie išvados, kad nepaisant dviejų pastarųjų plėtros bangų, Prancūzija, Didžioji Britanija ir Vokietija turi didesnę įtaką sprendimų priėmimui, nors formaliai visos valstybės narės turi vienodą balso teisę.
"Europos Vadovų Taryboje tvyro gana nesvetinga atmosfera mažoms ir vidutinėms valstybėms narėms", - sakė profesorius J. Tallbergas ir paaiškino, kad dėl savo pobūdžio Europos Vadovų Taryboje, kurioje visos derybos vyksta už uždarų durų, esama daugiau galimybių galios politikai nei bet kurioje kitoje ES institucijoje.
"(Europos Vadovų Tarybos) pirmininkas susirenka su didžiosiomis valstybėmis narėmis ir tarpusavyje išsprendžia klausimą, o tada klausia kitų šalių, ar jos prisijungia ar ne", - aiškino J. Tallbergas.
Studijoje cituojami Liuksemburgo premjero Jeano Claude'o Junckerio (Žano Klodo Junkerio) žodžiai, kad "didesnės valstybės turi daugiau įtakos".
"Mes, žinoma, niekada to nepripažįstame, tačiau reikia sutikti, kad geografija ir demografija vis dėlto turi reikšmės", - sakė jis.
Tuo tarpu buvęs Danijos ministras pirmininkas Poulis Nyrupas Rasmussenas (Poulis Niurupas Rasmusenas) taip apibūdino besikeičiantį ES valstybių vadovų vaidmenį sakė: "Anksčiau jie tik susitikdavo ir aptardavo reikalus. Šiandien jie nemažai laiko skiria pokalbiams telefonu, kad parengtų kolegas. Mes kalbame apie strateginius kontaktus".
Vienos nedidelės ES valstybės narės atstovas sakė, kad tokių kontaktų svarba auga, ir mažosios šalys dėl to nukenčia.
"Akivaizdu, kad tai labiau naudinga didesnėms valstybėms. Bet kokiose dvišalėse diskusijose jų politinis svoris visuomet didesnis", - sakė jis.
Studijoje nurodomos ir tam tikros išimtys iš bendros taisyklės, pavyzdžiui Italija, ketvirtoji pagal dydį ES valstybė, kurios įtaka mažesnė už kitų panašaus dydžio šalių dėl nestabilios vidaus politikos ir anksčiau premjero pareigas ėjusio "nenuspėjamo Silvio Berlusconi" (Silvijaus Berluskonio).
"Italija yra viena iš keturių didžiųjų valstybių narių. Jos vietą mėgina užimti Ispanija, tačiau nesėkmingai. Ir Lenkijai teks pripažinti, kad ji nepriklauso šioms didžiosioms valstybėms narėms", - nurodė vienas pareigūnas.
Vokietija dėl savo ribotų karinių pajėgumų turi gana nedidelę įtaką sprendžiant gynybos klausimus, nors yra didžiausia ES valstybė.
Tam tikrais specifiniais atvejais mažos ES valstybės gali turėti didesnę įtaką, kaip, pavyzdžiui, turi Šiaurės Europos šalys, kai sprendžiami užimtumo politikos ir aplinkosaugos politikos reikalai, ar Kipras, kai nagrinėjami tiesiogiai jį liečiantys klausimai, susiję su Turkija.
Visi politikai ir pareigūnai, iš kurių interviu ėmė J. Tallbergas, sutiko, kad mažoms valstybėms naudinga dabartinė rotacinio pirmininkavimo sistema, nes pusmečiui stojusios prie ES vairo, jos turi galimybę gali nustatyti bloko politikos darbotvarkę ir pademonstruoti savo diplomatinius įgūdžius.
"Netgi maža pirmininkaujanti šalis, jei jai sekasi ir ji atlieka namų darbus, gali turėti labai daug įtakos. Pirmininkaujanti šalis visuomet yra pirma", - sakė Suomijos užsienio reikalų ministras Erkki Tuomioja (Erkis Tuomioja).
Prieštaringai vertinamoje ES konstitucijoje viena nuostatų, skirtų sustiprinti Europos Vadovų Tarybą kaip instituciją, numato įsteigti Europos Vadovų Tarybos pirmininko, kurio kadencija truktų pustrečių metų, postą. Manoma, kad įsteigus šį postą mažos šalys netektų papildomos įtakos, kurią įgyja esant dabartinei sistemai.
Galiausiai nemažos reikšmės turi ir asmeninės ES lyderių savybės bei jų gebėjimai įgyti autoritetą tarp kolegų, pelnyti jų pagarbą ir pasitikėjimą.
Daug K. Tallbergo pašnekovų Prancūzijos prezidentą Jacques'ą Chiracą (Žaką Širaką) apibūdino kaip "sumanų ir atkaklų, netgi arogantišką politikos vilką".
Tuo tarpu buvusį Vokietijos kanclerį Gerhardą Schroederį (Gerhardą Šrėderį) jie apibūdino kaip "stebėtinai tylų, nesidomintį politiniu žaidimu, dažnai atsiribojusį nuo debatų".
Pasak K. Tallbergo pašnekovų, Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Tony Blairo (Tonio Blero) įtaka "mažesnė nei atrodo jo viešųjų ryšių specialistų darbo dėka". Tuo tarpu buvęs Italijos premjeras S.Berlusconi tarp kolegų yra pelnęs "lyderio individualisto", prisėmusio klouno vaidmenį, reputaciją.
Vienas valstybės vadovas, paklaustas apie Liuksemburgo premjero įtaką, sakė: "Kiek kartų dėl jo asmeninių ir žmogiškųjų savybių reikėtų padauginti Junckerio svorį? Junckerio svoris veikiausiai didesnis už šalių, turinčių 12-14 mln. gyventojų".
