REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
18
Pragaro vartai: branduolinių bombų bandymai (nuotr. Vida Press)

Sovietų gamybos 100 megatonų galios bomba, Vakaruose vadinama „Ivano“ ar „Tsar bomba“, vargu ar galėtų būti panaudota realiame mūšyje, rašoma „The National Interest“. Greičiausiai, teigiama straipsnyje, lėktuvas, į kurį būtų pakrautas šis ginklas, būtų paprasčiausiai numuštas, net nepasiekęs savo tikslo. Tiesa, šios bombos kūrimo politinė reikšmė buvo milžiniška.

18

Sovietų gamybos 100 megatonų galios bomba, Vakaruose vadinama „Ivano“ ar „Tsar bomba“, vargu ar galėtų būti panaudota realiame mūšyje, rašoma „The National Interest“. Greičiausiai, teigiama straipsnyje, lėktuvas, į kurį būtų pakrautas šis ginklas, būtų paprasčiausiai numuštas, net nepasiekęs savo tikslo. Tiesa, šios bombos kūrimo politinė reikšmė buvo milžiniška.

REKLAMA

1961 birželio 10-ąją SSRS lyderis Nikita Chruščiovas pasikvietė pagrindinius branduolinės ginkluotės kūrėjus šalyje ir įsakė jiems atnaujinti išbandymus. Tuomet jam knietėjo „parodyti imperialistams, ką mes sugebame“, prisimenu tų laikų sovietų lyderio nuotaikas Andrejus Sacharovas.

Per ateinančius du metus, po kurių Sovietų Sąjunga prisijungė prie JAV ir Didžiosios Britanijos savanoriško moratoriumo dėl branduolinių bandymų, sovietų mokslininkai sukūrė ir ištobulino naujo pobūdžio ginkluotę. Po N. Chroščiovo įsako jiems reikėjo parodyti itin reikšmingus rezultatus per labai trumpą laiką. Sovietų lyderiui reikėjo politinio spektaklio, kad galėtų šokiruoti ir išgąsdinti Vakarus.

REKLAMA
REKLAMA

Trūks plyš – reikia naujos ir didelės bombos

Šiuo metu istorija nutyla, kas konkrečiai pasiūlė gaminti būtent 100 megatonų bombą: Chruščiovas ar jo vadovaujami inžinieriai. Tačiau sovietų vadui paliepus, galingiausią branduolinį ginklą sukūrė vos per keturis mėnesius. Tokia didžiulė bomba pasirodė dėka to, kad sovietų mokslininkai neturėjo vieno svarbaus ribojimo, su kuriuo susidūrė JAV inžinieriai – konstrukcijos dydis.

REKLAMA

Iš esmės tai rusai nelabai turėjo kur dėtis, jiems juk reikėjo orientuotis į galingus bandymus ir itin suspaustą grafiką. Todėl reikėjo kažką aukoti.

N. Chruščiovas kitą žingsnį žengė jau 1961 rugpjūčio 13-ąją kuomet Rytų Vokietijoje buvo pradėta statyti Berlyno siena. To paties mėnesio paskutinę dieną SSRS lyderis paskelbė apie naujos gigantiškos bombos kūrimą ir atsisakė branduolinių bandymų moratoriumo idėjos. Sovietų surengti atmosferiniai bandymai prasidėjo jau po savaitės. JAV į tai atsakė vos po mėnesio. Andrejaus Sacharovo komanda, spaudžiama Šaltojo karo politinės įtampos, pradėjo skaičiavimus, reikalingus sukurti vandenilinę bombą, kuri vėliau gaus „Caro bombos“ arba „Ivano“ pavadinimą. Tuo metu pati didžiausia sukurta bomba nesiekė „partijos iškeltos linijos“.

REKLAMA
REKLAMA

Norėdami pasiekti didesnį efektą, A. Sacharovo vadovaujami mokslininkai tiesiog sudėjo į vieną didelę bombą aštuonias ar daugiau (priklausomai nuo siekiamo rezultato) vandenilines bombas. Sulipdytos į krūvą jos leido išvengti naujų technologijų kūrimo.

Išpjovė lėktuvą, kad patalpintų bombą

Kuomet „Ivanas“ buvo pagamintas, bombą pakrovė į traukinį, kuris nuvežė ją į karinę oro bazę – planuota pritvirtinti prie modifikuoto bombonešio Tu-95H. Didžiulis lėktuvas pasirodė esąs per mažas, kad pajėgtų iškelti į orą „superbombą“. Todėl teko išpjauti dalį fiuzeliažo, kad nors kokiu būdu prikabinti „Caro bombą“ prieš lėktuvo. Siekiant, kad lėktuvas spėtų nuskristi iš sprogimo epicentro, reikėjo kažkaip sulėtinti bombos kritimą. O kuomet kalbama apie krintantį vagoną, prigrūstą tonomis urano ir metalų, reikia gigantiško parašiuto.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Ivano“ stabdžiams – specialiam gigantiškam parašiutui, buvo išeikvota didelė tais metais SSRS pagaminto nailono dalis.

Galingiausia išbandyta bomba iki šiol

1961-ųjų spalio 30 SSRS vadovybė iš už tūkstančio kilometrų susėdo stebėti kaip TU-95H atlieką gigantiškos vandenilinės bombos bandymą virš vienos iš Naujosios Žemės salų.

Priartėjęs prie taikinio ir paleidęs bombą lėktuvas nėrė į viršų. „Ivanas“ sprogo 4,5 kilometrų aukštyje, tačiau liepsnos nuo jo pasiekė žemę. Smūgio banga, kuri atsimušė nuo salos paviršiaus, jautėsi 10 kilometrų spinduliu. Seismologai nustatė smūgį, lygų 6 balams pagal Reichterio skalę. Stiklai išdužo pastatuose, įsikūrusiuose už 800 kilometrų nuo sprogimo epicentro. Grybo pavidalo debesis pakilo į 30 kilometrų aukštį.

REKLAMA

JAV paskaičiavo, kad sovietinė bombos galia atitiko 57 mln. tonų trotilo. Tai yra iki šiol „nepagerintas“ rekordas. JAV

Bomba, kurios nėra prasmės naudoti

Tačiau pačios bombos karinis potencialas išlieka abejotinu. Jeigu nekreiptume dėmesio į jos akivaizdų politinį tikslą, pačios bombos taktinės galimybės yra ne tokios vertingos. TU-95H, vienintelis SSRS galėjęs iškelti į orą šį monstrą, nebuvo pačia praktiškiausia tokios ginkluotės gabenimo priemone. NATO naikintuva sovietų lėktuvą sunaikintų net nepabandžius pasiekti paskirtojo taško.

Be to, ir taikinių pasaulyje, kuriems būtų galima pritaikyti tokį ginklą, nėra daug. Su šia bomba buvo galima sudeginti visą Vakarų Vokietiją. Todėl dabar ta pati Rusija labiau akcentuoja „taktines branduolines galvutes“, kurios galėtų sunaikinti kažkokią nedidelę teritoriją, vietoje didžiulės atominės skylės priešo teritorijoje sukūrimo.

REKLAMA

Įdomumo dėlei reiktų pastebėti, kad JAV mokslininkai tuo pačiu metu sugebėjo sukurti 100 megatonų bombą, tačiau dukart mažesnę, negu sovietinį. O tai jau reiškė, kad ją iš tiesų galima panaudoti mūšyje. Tačiau dėl uždraustų branduolinių bandymų, jos taip niekada ir neišbandė.

Andrejus Sacharovas, vienas iš pagrindinių „Caro bombos“ kūrėjų, vėliau, kuomet pamatė savo kūrinio tikrąją griaunamąją galią, tapo iškiliu disidentu, kurie reikalavo branduolinės ginkluotės atsisakymo.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų