Tarifai ir pabūklai
Kai kurie leidiniai net juokavo, kad šį liepos 11–12 dienomis vyksiantį NATO šalių vadovų forumą bus galima laikyti sėkmingu vien tik dėl to, jeigu jo anksčiau laiko nepaliks JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Tai aiški aliuzija į neseniai Kanadoje vykusį Didžiojo septyneto (G7) valstybių vadovų susitikimą, kuris iš esmės buvo pripažintas žlugusiu, nes D.Trumpas paskutinę akimirką neleido JAV atstovams pasirašyti jau suderinto bendro G7 valstybių pareiškimo ir pats anksčiau laiko išvyko į Singapūrą.
Dar būtų galima prisiminti ir šiame renginyje tvyrojusią įtampą tarp Amerikos lyderio ir jos sąjungininkų, ypač Vokietijos, Kanados ir Prancūzijos, neįprastai išaugusią dėl D.Trumpo kaltinimų nesąžininga prekyba ir dėl jo patvirtintų importo tarifų plieno ir aliuminio gaminiams iš ES.
Akivaizdu, kad transatlantinė partnerystė šiuo metu susiduria su vis didesniais išbandymais. Gali būti, kad pirmoji D.Trumpo paleista prekybos karo salvė į senus JAV sąjungininkus Šiaurės Amerikoje ir Europoje tikrai nebus paskutinė. Birželio pabaigoje ES įvedė atsakomuosius importo iš JAV tarifus amerikietiškiems motociklams, burbonui, džinsams ir kitoms prekėms. D.Trumpas į tai sureagavo viešai pareikšdamas, kad niekas neturi teisės varžyti amerikietiško verslo.
Tai veikiausiai reiškia, kad jo vis kartojamas grasinimas įvesti 20 proc. importo tarifą Europoje pagamintiems automobiliams – tikrai ne tušti žodžiai. Po tokios salvės smarkiai nukentėtų Vokietijos automobilių pramonė, nes BMW, „Mercedes-Benz“ „Volkswagen“, „Audi“ ratuotoji produkcija sudaro kone visą 10 populiariausių Amerikoje europietiškų automobilių sąrašą. Kada D.Trumpas galėtų atidengti prekybos sankcijų ugnį į didžiausias Vokietijos automobilių gamyklas? Nejau iškart po NATO viršūnių susitikimo Briuselyje?
Draugai ir priešai
Toks klausimas anaiptol nėra humoristinis: juk D.Trumpo pretenzijos dėl „nesąžiningos prekybos“ su Amerika skirtos pirmiausia artimiausioms sąjungininkėms, NATO šalims. JAV spauda ne kartą rašė apie Baltųjų rūmų šeimininko nėmaž neslepiamą norą pradėti prekybos karą su Europa ir Kinija: esą D.Trumpas visiškai pasitiki savo galimybe jį laimėti.
Tačiau demonstratyvus mosavimas prekybos karo vėzdu virš sąjungininkų galvų, suprantama, nestiprina nei pasitikėjimo, nei noro bendradarbiauti. Ligšiol ir Briuselis, ir Berlynas, ir kitos Europos sostinės laikėsi labai atsargios pozicijos ir kantriai atremdavo priekaištus bandydamos nenuslysti į prekybos karą su JAV. Visgi reikia pripažinti realybę: jis jau prasidėjo, ir, atrodo, vis stiprės.
Šiame kontekste NATO politinės vadovybės bandymai demonstruoti tvirtą Aljanso narių vienybę atrodo veikiau kaip siekiamybė, o ne konstatavimas. Ar tikrai galima piktintis dėl prekybos reikalų ir tuo pačiu metu tvirtai glėbesčiuotis dėl bendros gynybos ir iššūkių šalių saugumui? Gal ir galima, tai parodys šio NATO viršūnių susitikimo rezultatai. Tačiau svarbiausius Amerikos vidaus ir užsienio politikos klausimus išsamiai nagrinėjantis populiarus Vašingtono internetinis leidinys „The Hill“ NATO susitikimo išvakarėse rašė, kad Aljanso šalių lyderiai susitiks tvyrant didelei įtampai.
D.Trumpas ir vėl kaltino sąjungininkes skiriant per mažai lėšų gynybai ir nesilaikant susitarimo gynybos biudžetus padidinti bent iki 2 proc. BVP. Be to, JAV sąjungininkams didelį nerimą kelia vienašališkas JAV pasitraukimas iš daugiašalio susitarimo su Iranu dėl jo branduolinės programos nutraukimo. Žinoma, ne paskutinę vietą užima ir planuojamas D.Trumpo susitikimas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, įvyksiantis netrukus po NATO šalių vadovų derybų Briuselyje. Regis, JAV prezidentas turi stebėtiną dovaną susipykti su senais Jungtinių Valstijų draugais ir susidraugauti su senais priešais. Šia prasme galima prisiminti ne tik Rusiją, bet ir Šiaurės Korėją.
Kokia nauda iš NATO?
Politikos apžvalgininkai vis dažniau būgštauja, kad per didelis D.Trumpo pasitikėjimas savo kaip genialaus derybininko talentu, neva leidžiančio priešus paversti draugais pasiūlius jiems labai naudingą sandorį, gali baigtis liūdnai. Paties JAV prezidento išliaupsinti derybų Singapūre su Šiaurės Korėjos lyderiu rezultatai praėjus kelioms savaitėms jau nebeatrodo tokie įspūdingi: JAV žvalgybos duomenimis, Šiaurės Korėja dar labiau paspartino savo balistinių raketų kūrimo programą ir padidino radioaktyviųjų medžiagų, būtinų branduoliniam ginklui, gamybą šalies reaktoriuose. Gal Pchenjanas bando sukaupti kuo daugiau ginklų savo arsenaluose prieš pradėdamas derybas dėl nusiginklavimo? O gal derybos su D.Trumpu – tik įprastinė amerikiečių akių dūmimo politika, kuri Šiaurės Korėjoje buvo vykdoma dešimtmečiais?
NATO sąjungininkams turbūt nuotaikos nekelia ir itin keistas D.Trumpo noras flirtuoti su V.Putinu. Neseniai JAV prezidentas daug ką nustebino pareikšdamas, esą Rusiją reikėtų grąžinti į G7 valstybių klubą ir kad Amerika tam tikromis sąlygomis neva galėtų pripažinti Krymą Rusijos dalimi. Tuo tarpu susitikimo Briuselyje išvakarėse A.Merkel adresuotame laiške D.Trumpas, anot „The Hill“, rašė: „Šiaip ar taip, Amerikos piliečiams darosi vis sunkiau suprasti, kodėl kai kurios šalys nesidalina NATO kolektyvinio saugumo našta, nors amerikiečiai kariai ir toliau aukoja savo gyvybes užsienyje ar grįžta į namus sunkiai sužeisti.“ JAV spaudoje pasirodė žinia, kad Pentagonas atlieka 35 tūkst. Amerikos karių dislokavimo Vokietijoje sąnaudų ir naudos analizę.
Šalies karinė vadovybė netrukus pareiškė, jog tai tik dar vienas tyrimas, nesusijęs su galimu Baltųjų rūmų planu išvesti savo pajėgas iš Vokietijos. Neliko nepastebėta ir D.Trumpo G7 valstybių vadovų susitikime išsakyta pastaba, esą NATO aljansas yra toks pat blogas, kaip ir NAFTA, Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartis. Gal dabartiniam JAV prezidentui atrodo visai natūralu sverti nacionalinio saugumo reikalus prekybininko svarstyklėmis, kaip verslininkui skaičiuoti Amerikos gaunamą naudą ne tik iš prekybos, bet ir iš sąjungininkus ginančios savo kariuomenės? Jei taip, nesunku suprasti, kad įtampa NATO šalių sostinėse ir organizacijos būstinėje Briuselyje vargu ar greitai atslūgs.
