Kodėl Vakarų šalių vadovai nesiima papildomų priemonių tam, kad sustabdytų rusų pinigų, nuodijančių jų ekonomikas, srautą?
Rusų pinigai meta šešėlį pasaulinėms jėgoms
Neseniai trijų ekonomistų (Thomaso Piketty, Filopo Novokmeto ir Gabrielio Zuckmano) atliktame tyrime buvo įvertintas rusų bendrovių ir verslininkų ofšorinio kapitalas. Mokslininkai pateikė išvadą, kad jis sudaro apie 1 trln. dolerių, o tai yra prilyginama visiems Rusijos vidaus turtams, kuriais disponuoja patys Rusijos piliečiai. Tame ekspertai įžvelgia ir dabartinės Rusijos situacijos priežastį – jeigu iš šalies būtų išvežta mažiau pinigų, tai taptų didelio masto ekonominio bumo priežastimi, kuris galėtų privesti prie politinės liberalizacijos.
Tačiau šie pinigai tikrai nėra tokie nekalti ir pūkuoti juos priimančioms šalims. Jais yra „maitinami“ šimtai nesąžiningų teisininkų ir bankininkų, kurie formuoja korupcinius tinklus, sugebančius išvengti mokesčių naštos. Neseniai buvęs Vokietijos generalinis kancleris Gerhardas Schroderis sutiko užimti Rusijos valstybinės naftos bendrovės „Rosneft“ tarybos vadovo postą, ir šis jo žingsnis sudavė rimtesnį smūgį Vokietijos socialdemokratų partijai, negu visa rusų propaganda kartu sudėjus. Senį D. Trumpo šeimos sandoriai, kuriuose yra įsipainioję „rusų pinigai“, atrodo daug įtartiniau, negu viską, ką D. Trumpas darė rinkiminės kampanijos metu 2016-aisiais. Neaiškūs ryšiai su rusų pinigais taip pat buvo panaudoti vykdant Hillary Clinton puolimą.
Rusijos teismais nepasitiki ir patys rusai
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atrodytų turėtų būti suinteresuotas tuo, kad šie pinigai grįžtų į šalį. Savo kasmetiniame kreipimesi į Federalinę Tarybą 2012-aisias V. Putinas pasiskundė, kad 9 iš 10 didesnių sandorių, kuriuose dalyvavo rusų bendrovės, buvo atliktus „už šalies ribų“ ir paprašė „deofšorizuotis“. Praėjus metams jis pasiūlė rusų pinigų kilmės užsienyje registruotoms bendrovėms nebesuteikti valstybinių kreditų ir kontraktų. 2014-ųjų pabaigoje, po to kai Rusijai buvo pritaikytos sankcijos dėl Krymo aneksijos ir karo veiksmų Ukrainos rytuose, V. Putinas pasirašė griežtą įstatymą, nukreiptą į ofšorus.
Anot šio įstatymo, Rusijoje gyvenančių naudos gavėjų užsienyje registruotos įmonės privalo Rusijoje mokėti mokesčius. Tačiau, kaip nutinka ir su daugeliu kitų įstatymų Rusijoje, jis paprasčiausiai suteikė galimybę parodomosioms spaudimo verslui akcijoms. Nebuvo jokios masinės juridinių asmenų pinigų repatriacijos. Gerai ryšiais žinoma Rusijos teisininkų komanda „Jegorovas, Puginskis, Afanasjevas ir partneriai“ anksčiau šiais metais paviešino tyrimą, kuris atskleidžia, kad vos 20 proc. ofšorinių bendrovių savininkų uždarė savo filialus užsienyje. Dar 40 proc. patys perkėlė savo verslus į užsienį, likę tiesiog atliko pokyčius savo bendrovių įstatuose, kad galėtų apeiti naują įstatymą.
Rusijos valdžia iš tiesų tai ir nelabai suinteresuota ką nors varžyti. Ji tik ką atmetė savo pačių Finansų ir Ekonomikos vystymo ministerijų pasiūlyto plano, kuriame buvo numatatas „sisteminių“ bendrovių perkėlimas į Rusijos jurisdikciją. Šioms 199 bendrovėms tenka 70 proc. korporacinio pelno ir apie 20 proc. naudojamos darbo jėgos. Jų gretose yra elektros energijos, nekilnojamo turto, telekomunikacijų bendrovės – visos jos atsidūrė ofšorinių bendrovių kišenėje arba per jas vykdo didžiąją dalį savo sandorių. Pirmasis vicepremjeras Igoris Šuvalovas Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pranešė, kad šios praktikos nutraukimas sumažins „sisteminių“ bendrovių konkurencingumą tarptautinėje rinkose, o taip pat sutrukdys sudaryti svarbias sutartis užsienyje.
I. Šuvalovo argumentai turi prasmės, nes Rusija iš tiesų naudojasi užsienio paslaugomis ir ten perkelia gerbūvį. Rusijos teismai ir teismų praktika negali garantuoti teisės į turtą ir kontraktų vykdymo. Todėl rusų bendrovės – įskaitant ir valstybines, įskaitant ir tokias naftos gigantes kaip „Gazprom“ ar „Rosneft“ – priverstos veikti už Rusijos jurisdikcijos ribų, tai yra ten, kur normalūs kontraktiniai santykiai yra saugomi Vakarų įstatymų ir teismų. Oficialiai tai aiškinama tuo, kad Vakarų partneriai nepasitiki rusų teismais – tačiau net valstybės tarnautojai, jau nekalbant apie rusų verslininkus, jais nepasitiki. Būtent todėl Londono teismai dažniausiai nusprendžia rusų bendrovių tarpusavio aiškinimąsi, nors šios ir nedirba Jungtinėje Karalystėje.
Sankcijos – tik pavieniams asmenims
Vietoje to, kad kaip nors apribotų tokio pobūdžio teisingumo perkėlimą į užsienį, Vakarų šalys stengiasi apriboti tas sritis, kuriose Rusijos valdžia norėtų išsaugoti savo jurisdikciją – pavyzdžiui, žmogaus teisių apsaugos klausimais. Tai yra Magnitskio ir panašaus įstatymo projekto, neseniai priimto Kanadoje, esmė. Šie įstatymai draudžia konkretiems asmenims įvažiuoti į Vakarus ir įšaldo tų valdininkų, kurie, kaip manoma, kalti žmogaus teisių pažeidimais, aktyvus. Vėliau Vakarų šalys pradėjo taikyti personalines sankcijas ir dėl Krymo aneksijos ar agresijos Ukrainos rytuose kaltinamiems asmenims.
Kremlius griežtai protestuoja prieš tokias priemones, tačiau, iš tiesų, jis neturi ypatingos poreikio skųstis – Vakarų sankcijos tam tikra prasme atitinka jų interesus. Jeigu vertintume žmogaus teisių saugojimo idėją, tai čia būtų kalbama apie vertybinius dalykus, o ne įtartinų rusų pinigų blokavimą. Pasirenkamasis kelių šimtų žmonių blokavimas negali rimčiau apriboti milžiniško srauto. Geriausiu atveju, tie asmenys paprasčiausiai perveda savo aktyvus į kitas jurisdikcijas ir suranda kitas vietas poilsiui, tuo metu kai tūkstančiai kitų žmonių – tokių pačių korumpuotų ir įtrauktų į Kremliaus sistemą – toliau naudojasi Vakarais savo tikslams.
Neseniai atliktas A. Navalno komandos atliktas tyrimas, kurio metu buvo paviešinti televizijos propagandininko Vladimiro Solovjovo turtai Italijoje, tėra tik vienas iš paskutiniųjų pavyzdžių.
Šis Vakarų šalių nebylus suokalbis, kuris yra matomas ir plika akimi, yra blogiausia iš to, kas gali nutikti. Pati Vakarų valdžia turėtų atlikti ofšorinių schemų ir tų kelių, kurių pagalba rusų teisiniai ginčai sprendžiami Vakarų teismuose, o abejotini rusų pinigai yra saugomi Europoje ir JAV, tyrimus. Šiandien panašaus pobūdžio tyrimai dėl kažkokių keistų priežasčių neatneša jokių žymesnių rezultatų. Anksčiau šiais metais „Deutsche Bank“ sutiko išmokėti 630 mln. dolerių pagal JAV ir Jungtinės Karalystės ieškinius dėl „veidrodinės prekybos“ – kalbama apie aiškius sukčiavimo sandorius, kurie leido šio banko klientams išvesti apie 10 mlrd. dolerių. Tokiu būdu „Deutsche Bank“ uždarė bylą – tačiau 10 mlrd., sprendžiant iš visko, tiesiog dingo.
Tokio pobūdžio pinigai yra nuodai Vakarų ekonominėms venoms. Jiems leidžiama keliauti be didesnių apribojimų – dabartinės „sankcijos“ ir „Magnitskio įstatymas“ negali būti vertinamas kaip rimtas kliuvinys, – o Kremliaus sistema gali vienu ar kitu būdu funkcionuoti kaip ir anksčiau, perkant įtaką ir plečiant savo ekonomines galimybes. Vakarams derėtų pademonstruoti didesnį interesą Rusijos „deofšorizacijai“, negu tai apsimeta darantis V. Putinas.
