Viena iš mažumų, kurių lygybės klausimai neišspręsti daugelyje šalių, neabejotinai yra LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių asmenų) bendruomenė. Jos priespaudos klausimai dažnai pristatomi kaip nuomonės dalykas, o lygios teisės virsta kažkuo, ką tai grupei reikia nusipelnyti. Mažumų teisių tema, kad ir kokia nepatogi būtų, liberaliose demokratijose turi būti diskutuojama, ir diskutuojama ne kaip nuomonės dalykas, o kaip pačios demokratinės sistemos funkcionavimo dalis.
Teisinė situacija pasaulyje
Tiksliai pamatuoti diskriminacijos mastą yra labai sunku, o išvardyti visų vienos grupės priespaudos išraiškų yra tiesiog neįmanoma. Visgi turime ne vieną grupę faktorių, kurie bent dalinai apibūdina LGBT bendruomenės situaciją pasaulyje. Tai – diskriminaciniai įstatymai, antidiskriminaciniai įstatymai ir santuokos lygybė.
ILGA – Tarptautinė lesbiečių, gėjų, biseksualių, translyčių bei tarplyčių žmonių asociacija – jau ne vienus metus seka LGBT bendruomenės teisių situaciją pasaulyje ir savo ataskaitose, be kitų dalykų, analizuoja šalių teisines sistemas. Šių metų birželio ataskaita rodo, kokiose šalyse homoseksualumas yra kriminalizuojamas ir kokiomis bausmėmis baudžiamas, kokiose šalyse turime antidiskriminacinius įstatymus (pavyzdžiui, darbovietėje), kuriose tos pačios lyties asmenų santuoka legali, kur tos pačios lyties asmenų šeima gali legaliai įsivaikinti ir t. t. Pažiūrėjus į šią ataskaitą-žemėlapį, sunku net suvokti, koks didžiulis LGBT individų teisių skirtumas tebeegzistuoja pasaulyje: net 73-iose šalyse homoseksualumas yra kriminalizuojamas (13-oje oficialiai baudžiamas net mirties bausme), o 27-iose valstybėse (pavyzdžiui, Kanadoje, JAV, Kolumbijoje, Ispanijoje, Danijoje ir t. t.) tos pačios lyties asmenų šeimos jau gali įsivaikinti.
Su kiekvienais metais šalys liberalėja ir matome svarių pokyčių jų teisinėse sistemose. Štai 2015 metų vasarą JAV Aukščiausiasis Teismas paskelbė tos pačios lyties asmenų santuokos draudimą nekonstituciniu, ir taip legalizavo šią santuoką visoje šalyje. Airija, įteisinusi tos pačios lyties asmenų santuoką tais pačiais 2015-aisiais, įdomi tuo, kad tebėra vienintelė šalis, kurioje šis klausimas buvo paliktas viešam referendumui. Na, o, anot tos pačios ILGA, Europos šalys, kuriose LGBT individams garantuojama mažiausiai teisių ir legalios apsaugos, yra Lietuva, Latvija ir Lenkija.
Smurtas ir patyčios
Žinoma, norint nusakyti LGBT bendruomenės padėtį pasirinktoje šalyje neužtenka žiūrėti vien į jos antidiskriminacinių įstatymų bazę ar jos trūkumą. Priespaudos išraiškos, deja, yra labai realios ir apčiuopiamos. Tai – smurtas, patyčios ir tiek fizinė, tiek psichologinė prievarta.
Organizacija „Žmogaus teisių kampanija“ neapykantos nusikaltimus apibrėžia kaip „nusikaltimus, kurių aukos pasirenkamos dėl savo tapatybės, (...) ir kurių poveikis itin stiprus, nes jų motyvas yra terorizuoti visą grupę ar bendruomenę“. Deja, net ir šalyse, kurių teisinė sistema atrodo mažiau diskriminuojanti LGBT bendruomenę, matome mažesnio ir didesnio masto neapykantos nusikaltimų. Anot FTB statistikos, JAV būtent LGBT bendruomenės nariai yra dažniausi neapykantos nusikaltimų taikiniai, nuo pavienių išpuolių iki pasaulį sukrėtusių masinių žudynių viename Orlando (Florida) gėjų klube. Sumušamos tos pačios lyties poros, užpuolami pavieniai LGBT bendruomenės nariai, ir kiekvienais metais didėja nužudomų translyčių asmenų skaičius: šokiruojanti statistika ne tik JAV, bet ir kitose šalyse yra tik maža dalis retai policijai pranešamų ar policijos klasifikuojamų kaip neapykantos nusikaltimų dalis.
ES pagrindinių teisių agentūra (FRA) 2013-aisiais surengė didžiausią iki šiol LGBT bendruomenės apklausą, kurioje dalyvavo 93 000 žmonių iš visų ES tuometinių šalių ir Kroatijos, jos tikslas buvo suteikti vertingos informacijos ES politikos formuotojams. Net trečdalis apklausos dalyvių teigė patyrę diskriminaciją bent vienoje iš šių sričių: sveikatos priežiūros, švietimo, gyvenamosios vietos, socialinių paslaugų ir galimybės įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Daugiau nei 80 procentų apklaustųjų teigė girdėję nepalankius atsiliepimus apie LGBT individus mokykloje, o 26 procentai (translyčių žmonių grupėje – net 35 procentai) respondentų sakė per paskutinius metus patyrę išpuolį ar grasinimą smurtu. Ši apklausa parodė, kaip svarbu formuoti tokią ES šalių politiką, kuri užtikrintų lygias teises ir galimybes jos LGBT piliečiams.
Didžiulė tylos kaina
Nekalbėjimas apie LGBT bendruomenės situaciją demokratijose turi didžiulę kainą. Šios tylos žmogiškoji kaina yra besitęsianti diskriminacija, fiziniai išpuoliai, patyčios mokyklose ir už jų ribų, daug didesnis nei kitų grupių paauglių savižudybių skaičius bei kitos priespaudos formos. Apie šią priespaudą reikia kalbėti nepatogiai atvirai: turime suprasti, kad šie reiškiniai vyksta ne vakuume, o visuomenėje, kuri ir formuoja politiką, ir yra jos formuojama.
LGBT piliečių – kaip ir kitų mažumų – teisių ignoravimas yra institucionalizuota nelygybė, kuri priverčia iš esmės kvestionuoti bet kokios funkcionuojančios liberalios demokratijos demokratiškumą. Galiausiai, anot JT Žmogaus teisių komiteto, LGBT individams ginti nuo smurto ir diskriminacijos nereikia sukurti naujų, LGBT skirtų, tarptautinės teisės standartų – tai yra vienas iš Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir vėliau pasirašytų tarptautinių žmogaus teisių sutarčių pagrindų. Lygybė nėra dalykas, kurio kas nors turi nusipelnyti, bet, deja, ją įvairioms mažumoms dar reikia išsikovoti.
