Svarbiausia ES geopolitikos kryptis - energetinis saugumas Agresyvi Rusijos politika lėmė SGD terminalų statybos bumą

Iširus Sovietų Sąjungai ir socialistiniam lageriui, Baltijos ir Juodosios jūrų regiono šalys paveldėjo dar iki šiol egzistuojančią energetinės infrastruktūros schemą. Daugeliui iš jų tai tapo problema, o kai kurios šalys tai ėmė laikyti net grėsme savo nepriklausomybei. Energetinės nepriklausomybės užtikrinimas tapo viena iš svarbiausių regiono valstybių tiek vidaus, tiek užsienio politikos krypčių. Svarbus tos politikos aspektas yra didelė šalių priklausomybė nuo Rusijos dujų importo. Į NVS sudėtį įeinančioms valstybėms ilgą laiką prioritetu buvo tik iš Rusijos importuojamų dujų kaina, o dabar jų pozicijos priartėjo prie Europos Sąjungos valstybių, akcentuojančių būtinumą diversifikuoti dujų tiekėjus, supratimo. Panagrinėkime, kokie yra galimi dujų gavimo variantai, alternatyvūs tiesioginiam dujų tiekimui iš Rusijos.

REKLAMA

Jeigu kalbėtume tik apie importą, tai galimi trys pagrindiniai variantai, kurie regione aktyviai svarstomi ir bandomi įgyvendinti. Pirmas: naudojantis esama infrastruktūra dujas tiekti iš kaimyninių valstybių teritorijos. Šį būdą išbandė Ukraina: ji įgyvendino reversinį dujų tiekimą iš Slovakijos, Vengrijos ir Lenkijos, pirkdama dujas iš, pavyzdžiui, Vokietijos energetikos korporacijos RWE. Tačiau pastarojo meto įvykiai, kai „Gazprom“ ėmė tiekti nepakankamai dujų į šias šalis, privertė nutraukti reversinį dujų tiekimą į Ukrainą ir parodė šios schemos nepatikimumą, taip pat įtikino, kad ilgesnį laiką naudotis šia schema kaip pagrindine neįmanoma.

Antras variantas – naujų dujų transportavimo infrastruktūros elementų statyba. Dujotiekiai daugiausia planuojami ar tiesiami sujungiant SSRS sudėtyje buvusias respublikas su jų kaimynėmis. Tokie projektai paprastai realizuojami naudojantis nemaža finansine Europos Sąjungos parama. Pavyzdžiui, tarp Rumunijos ir Moldovos nutiestas dujotiekis Jasai–Ungenis, numatant jį pratęsti iki Kišiniovo. Povandeniniu dujotiekiu „Balticconnector“ savo dujotiekių sistemas sujungti rengiasi Estija ir Suomija. Neseniai pranešta apie planus tiesti naują dujų jungtį tarp Ukrainos ir Lenkijos, taip pat numatoma dujotiekio tarp Lenkijos ir Lietuvos statyba.

Viso tokių dujotiekių jungčių tinklo plėtros idėja buvo išplėtota ES politikos ir Europos energetikos bendrijos, siekiant didinti vieningos Europos ir valstybių bendrijos narių energetinį saugumą. Pirmiausia tokiu žingsniu kaip dujotiekių jungčių statyba yra siekiama išplėsti turimų tiekimo kanalų tinklą. Šio tinklo nutiesimas leis dujų perteklių perduoti tarp kaimyninių šalių ir net tarp subregionų. Viena iš tokios politikos įgyvendinimo priežasčių tapo 2009 m. dujų krizė, kai dėl konflikto tarp Rusijos ir Ukrainos iš karto kelioms ES šalims nebuvo patiekta didelis Rusijos dujų kiekis.

REKLAMA

Be to, alternatyvių tiekėjų buvimas turi įtakos nustatant dujų iš Rusijos kainą. Alternatyvūs dujų tiekėjai antžeminiais tinklais gali būti magistraliniai dujų paskirstymo mazgai Vokietijoje ir Austrijoje. Tačiau tiek Vokietijos, tiek Austrijos mazgai yra glaudžiai susieti su dujų tiekimu iš Rusijos, todėl visos regiono valstybės yra suinteresuotos statyti nuosavus suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalus.

Toliausiai šia linkme yra pasistūmėjusi Lietuva: netrukus nuolatinį darbą pradės ant vandens įrengtas SGD terminalas Klaipėdoje. Artėja prie pabaigos ir SDG terminalo statyba Svinouiscyje, Lenkijoje, svarstomi ir keli bendro Estijos ir Suomijos SGD terminalo statybos variantai.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų