Vladimirą Putiną ir Rusijoje įsigalėjusią kleptokratiją gali palaužti ne Vakarų sankcijos, o paties V. Putino atsakas į jas. Šaliai nepadės net Kinija, į kurią daugybę vilčių deda Rusijos prezidentas. Taip savo straipsnyje „V. Putino reakcija į sankcijas griauna Rusijos ekonomiką ir Kinija nepadės“ teigia Hoover instituto bendradarbis Paulas Roderickas Gregory.
V. Putinui sekasi prastai: rublio kursas ir naftos kainos ritasi žemyn. Nors V. Putinas tai neigia, aukšti Rusijos pareigūnai pripažįsta, kad šalies ekonomiką yra ištikusi didelė bėda. Rusijos kontrsankcijos padėtį blogina dar labiau. Tačiau labiausiai nerimą kelia tai, kad V. Putinas silpnina savo galios pagrindą – gelbėdamas savo draugus jis mažina užsienio investicijas, žlugdo socialinę sanklodą, kuria jo KGB mafijos valstybė yra grindžiama.
Karen Dawisha drąsioje savo mokslinėje ekspozė „Putino kleptokratija“ atskleidžia, kad 110 milijardierių valdo 35 proc. Rusijos turto. Thomas Piketty savo bestseleryje „Kapitalas XXI amžiuje“, rašydamas apie turto mokesčius, rėmėsi tuo, kad 320 tūkst. amerikiečių valdo 30 proc. šalies turto. Jei, anot T. Piketty, Vakarų kapitalizmui reikalingas pajamų perskirstymas, tai Rusijai jis reikalingas tūkstanteriopai didesnis. Amerika yra lygybės židinys, palyginti su Rusija.
Pasak K. Dawishos, be V. Putino asmeninio dalyvavimo tokia valstybės sankloda nebūtų buvusi įmanoma. Valdžioje esanti grupė (110 milijardierių) su V. Putinu buvo nuo pat pradžių. Jų polinkis plėšti neturi precedento. Bet kurioje Vakarų šalyje tai, kas vyksta Rusijoje, būtų laikoma kriminaliniu nusikaltimu. Rusijoje tai vadinama šalies valdymu.
V. Putino kleptokratija remiasi šiais principais: 1) teisinė valstybė neegzistuoja; 2) valstybė tarnauja V. Putino ir jo vidinio rato, bet ne žmonių interesams; 3) V. Putino kleptokratija naudoja žiniasklaidą žmonių smegenims plauti melais, panašiais į Josepho Goebbelso propagandą; 4) nuosavybės teises nustato V. Putinas; 5) nelojalumas baudžiamas turto konfiskavimu, ištrėmimu, kalėjimu ar dar blogiau. Lojalieji gali miegoti ramiai. Jų nuosavybė yra saugi, arba bent jau taip sako draugas V. Putinas.
Jei bent vienas iš šių principų būtų sulaužytas, V. Putino kleptokratija prarastų savo vidinį nuoseklumą. Teisinis valdymas, ypač užtikrinantis nuosavybės teisę, sulaužytų lojalumo ir nuosavybės teisės sąsają. Jei valstybė tarnautų žmonių interesams, ji nebeleistų didelio masto vidinio rato plėšikavimų. Laisva žiniasklaida atskleistų V. Putino bendrininkų vykdomas nuosavybės vagystes. O jei nelojalūs vidinio rato nariai nebūtų baudžiami, tai paskatintų nelojaliais būti ir kitus. V. Putino valdžios vertikalė yra pastatyta ant klibančių pamatų – jei viena atraminė sija išnyksta, kitos taip pat subyra.
Didesnioji Putino grėsmė
V. Putino reakcija į sankcijas jo valdžios pusiausvyrai yra grėsmingesnė nei pačios Europos ir Amerikos sankcijos. Kol Vakarų žiniasklaida dėmesį skiria sankcijas taikančių šalių praradimams, tokiems, kaip sumažėję „Big Mack“ sumuštinių pardavimai, kur kas didesnis pavojus kyla V. Putino kleptokratijai, besivadovaujančiai principu „akis už akį“.
Vakarų sankcijos Rusijos kompanijoms milžinėms išstumia jas iš didelių kapitalo rinkų. „Nacionalines čempiones“ „Gazprom“ ir „Rosneft“ slegia skolos, tačiau kompanijos nelabai turi būdų, kaip jas refinansuoti. „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas (priklausanti V. Putino vidiniam ratui) paprašė 50 mlrd. JAV dolerių iš valstybės rezervo. Tačiau kyla abejonių, ar jo prašymas bus patenkintas.
Panašu, kad „Rosneft“ nori ne tik valstybės paskolos. Pasinaudodamas sumaištimi dėl sankcijų, I. Sečinas ieško galimybės įsigyti „privačią“ naftos kompaniją „Bashneft“, kurios savininkas yra 15-as turtingiausias Rusijos oligarchas „Forbes“ sąraše Vladimiras Jevtušenkovas. I. Sečino neigimas, esą „Bashneft“ įsigijimas jo nedomina, neatrodo įtikinamas.
Nepaisant lojalumo V. Putinui, V. Jevtušenkovas buvo apkaltintas neteisėtu privatizavimu, pinigų plovimu, todėl jam tenka mokėti milžiniškas baudas, jam gresia kalėjimas. Šiuo metu V. Jevtušenkovui yra paskirtas namų areštas. Tikėtina, kad jo nemalonumai su teisėsauga baigsis tuomet, kaip jis neprašytas atiduos „Bashneft“. Kaip pažymi vienas buvęs V. Putino vidinio rato žmogus, nusprendęs kovoti, kuomet panašiu būdu iš jo buvo atimta laivų statybos imperija, „Rusijoje nėra privačios nuosavybės. Rusijos verslininkai yra V. Putino baudžiauninkai“.
Vakarų sankcijos, kurios buvo išplėstos liepos pabaigoje, buvo nukreiptos į V. Putino vidinį ratą ir to rato žmonių valdomus verslus. Pagal sankcijas, asmeninės užslėptos jų sąskaitos užsienio bankuose, nekilnojamasis ir kitas turtas gali būti įšaldyti. Kol kas tik Italija įšaldė V. Putino dziudo partneriui Arkadijui Rotenbergui priklausančias 40 mln. JAV dolerių vertės vilas. A. Rotenbergas buvo tarp asmenų, kuriems sankcijos buvo pritaikytos nuo pat pradžių. Vakarų bankininkystės institucijos turbūt dar turi atrasti užslėptą kitų V. Putino vidinio rato narių turtą.
Sankcijas savo vidiniam ratui V. Putinas priėmė kaip asmeninį įžeidimą. 2014-ųjų gegužę jis skundėsi, kad „visos sankcijos yra nukreiptos į mano draugus, man asmeniškai artimus žmones. Ir ką gi jie [Vakarai] pasirinko: du žydus (A. Rotenbergą ir jo brolį) bei, pamanykite, ukrainietį“.
V. Putino „Vieningoji Rusija“ išleido įstatymo projektą, patvirtintą per pirmąjį Dūmos svarstymą, kuris leidžia Rusijos valstybei užsienio turtą panaudoti V. Putino draugų praradimams dėl įšaldyto turto kompensuoti. Užsienio turto, kuris galėtų būti areštuotas, siekiant atlyginti V. Putino draugų praradimus, netrūksta: „Ford“ surinkimo gamykla, „PepsiCo“ priklausanti pieninė, „Exxon Mobil“ gręžimo įranga, kuri liks, kai įmonė baigs savo operacijas Rusijoje.
Lojalumas nebėra garantija
V. Jevtušenkovo suėmimas ir gresianti jo kompanijos konfiskacija reiškia grėsmę V. Putino kleptokratijai. 2003-aisiais V. Putinas nebyliai susitarė, kad jo vidinio rato oligarchai išlaikys visą savo turtą tol, kol bus jam lojalūs. Savo sandorio dalies V. Jevtušenkovas laikėsi. Tačiau V. Putinas savo susitarimo dalį sulaužė. Niekas iš 110 šalies milijardierių nežino, kurio eilė ateis po V. Jevtušenkovo. Visiems jiems yra primenama, kad jie nėra verslininkai, jie yra V. Putino baudžiauninkai.
Kaip „baudžiauninkai“ jie supranta, kad lojalumas nebėra garantija. Geriausia išeitis jiems dabar yra perkelti turtą į užsienį ir galbūt netgi tapti kieno nors kito, kuo jie labiau pasitiki, „baudžiauninkais“.
Kai užsienio turtą draugų praradimų kompensacijoms areštuoti leisiantis įstatymas bus priimtas, durys bet kokios civilizuotos šalies investicijoms Rusijoje užsidarys. Kam investuoti šalyje, kurioje negalioja įstatymai, o užsienio kompanijos turtas gali būti naudojamas gelbėti sukčiams, kurie yra asmeniniai keistos valdžios vertikalės viršuje esančio žmogaus bičiuliai?
Rusijos ūkio ministras tokio įstatymo leidimui bandė priešintis. „Nėra geresnio būdo sukurti kapitalo nutekėjimą, kaip išleisti arba netgi diskutuoti apie tokį įstatymą“, – kalbėjo jis.
Kaip gi Kinija?
Svarstoma, kad Rusijai kaip alternatyva Vakarams galėtų būti Kinija. Tačiau Kinija niekuo nesiskiria nuo kitų investuotojų. Nors yra sakoma, kad Kinijos investicijoms Rusijoje yra teikiama pirmenybė, ši valstybė taip pat suvokia, kaip rizikuoja šalyje, kurioje jos įmonių turtas gali būti konfiskuotas. Manau, Kinija nesileistų į draugiškas derybas, nesikreiptų į arbitražą, kai V. Putinas nuspręstų užsiundyti savo aplinkosaugos institucijas, mokesčių inspekciją ar tyrimų komisijas ant partnerių iš Kinijos. Kinija reikalautų mažų kainų ir elgtųsi pagal savo valią, jei V. Putinas nuspręstų gudrauti. Kinija taip pat žino, kad palyginti nedaug šalių trokšta sandorių su Rusija, todėl žino, kokias nuolaidas gali išsiderėti.
Sovietų gulagus prieš jų pabaigą „vagių įstatymais“ valdė brutaliausi nuteistieji. K. Dawishos knyga parodo, kad V. Putino kleptokratija yra valdoma panašiais įstatymais. Kartą šiuos įstatymus sulaužius, subyrėti gali viskas. Ne sankcijos gali palaužti V. Putiną, o jo atsakas į jas.
Paulas Roderickas Gregory yra Hoover instituto bendradarbis, Hiustono universiteto ekonomikos profesorius, taip pat Vokietijos ekonomikos tyrimų instituto Berlyne tyrėjas. Profesoriaus mokslinių interesų sritis – Rusija ir lyginamoji ekonomika. Autorius yra parašęs daugiau nei 20 knygų apie ekonomiką, Rusiją bei lyginamąją ekonomiką.
