Tęsinys. Ankstesnes dalis galite perskaityti čia: Id., IId., IIId., IVd., Vd., VId., VIId., VIIId.
Ankstesnėje šio pasakojimo serijoje rašiau, kaip mano kelionės į Norvegiją partneris paliko mane „ant ledo“. Gerokai vėliau su šiuo vyruku susitikti teko, tuomet pabendravome visai mandagiai, jis net sugebėjo paaiškinti tokio savo poelgio priežastis. Tačiau pirmomis dienomis po tokio Laimio poelgio, jei jį būčiau pamatęs, tikrai būčiau jam kirtęs bent vieną trumpą smūgį į nosį. Na taip, aš pats kaltas – aklai pasitikėjau kadaise tik paviršutiniškai pažinotu žmogumi, neįvertinau abejonių ir akivaizdžių ženklų. Bet juk jis davė žodį, su juo buvome sukirtę rankomis. Na taip, žmonių yra įvairiausių. Tačiau bent jau mano aplinkoje buvo įprasta, kad žodžio laikomasi, ir toks Laimio akibrokštas man buvo visai nesuprantamas.
Moralė morale, tačiau jau prasidėjo vasara. O aš dar mindžiukuoju Lietuvos žemėje, dalį algos nuskaičiuoja antstoliai, daiktai į kelioninį krepšį sukrauti, maisto atsargos paruoštos, o štai važiuoti nėra kur ir nėra su kuo. Reikia greito sprendimo. Sėdu prie kompiuterio ir pradedu naršyti darbo skelbimus. Akis užkliuvo už vienos įdarbinimo agentūros skelbimo, kuriame buvo trimituojama, kad reikalingi vairuotojai darbui Norvegijoje. Iš karto stvėriau telefoną – juk aš turiu ne tik reikiamas vairuotojo pažymėjimo kategorijas, bet ir „Audi Sport“ ir „BMW“ vairavimo mokyklų sertifikatus, CV oriai šviečia grafa automobilių bandytojas. Taigi, „UAB Jobcenter LT“ darbuotojos mane patikino, kad vairuotojų tikrai reikia, ir paprašė reikalingų dokumentų kopijų. Tiesa, kadangi įdarbinimo tarpininkų veikla Lietuvoje nėra legalizuota, agentūra užsiprašė padaryti mokėjimą už dokumentų vertimus. Kai mokėjimą atlikau, paaiškėjo, kad vairuotojų reikia ne skubiai, kad tarpininkų kontora dar tik dabar pradeda ieškoti man darbo. Na tebūnie, palauksime.
Laukiant laiškų iš įdarbinimo agentūros paskambino vienas senas mao draugas ir paprašė, kad padirbėčiau fotografu per jo vestuves. Labai reikėjo pinigų, tačiau nusprendžiau, kad vyriokui, su kuriuo praleista daug smagaus laiko, padarysiu vestuvinę dovaną – jo šventę įamžinsiu nemokamai. Vardan geros karmos. Ir tai, panašu suveikė. Kai atpleškinau visą oficialią ir neoficialią dalis buvau pasodintas prie vestuvininkų stalo. Šalia manęs sėdėjo vyrukas, su kuriuo gana greitai radome bendrą kalbą. Po valandėlės kitos, kai išėjome parūkyti, pasiguodžiau jam apie savo nesėkmes su Laimiu. „Tau reikia darbo užsienyje? Aš dirbu bendroje įmonėje su danais. Man atrodo, kad Danijoje netrukus reikės vieno darbininko.“ – traukdamas dūmą pasakė Remigijus. Kas čia, girtų kalba? Ar čia jis rimtai? Tuo metu išėjo į lauką ir jaunasis. „Klausyk, kaip tavo fotografas? Ar normalus jis vyras? Galiu jį rekomenduoti savo publikai Danijoje?“ – iš karto jo pasiteiravo mano užstalės kaimynas. Vienu žodžiu, nors aš ir nelabai tikėjau pusgirčių vyrų šneka, susitarėme su mano naujuoju prieteliumi susiskambinti vos tik išsiblaivysime, t.y. darbo savaitės pradžioje.
