„Aš stovėjau greta 16-mečio, kurį mama paliko prieš kelis metus ir jį augino krikštamotė, kuri tragedijos metu buvo parduotuvėje. Jis laukia jos nuo pat nelaimės pradžios (ryte bendraklasiai jam atnešė karštos arbatos ir sausų drabužių).
Pridegiau cigaretę vienam 70-mečiui, kuris nesiliovė skambinęs savo žmonai, išėjusiai į parduotuvę duonos. Signalas buvo, tačiau ragelio niekas nekėlė.
Mačiau vyrą, kuris apie tragediją sužinojo penktą ryto grįžęs iš darbo ir suprato, kad jo žmona, kurią jis vedė vos prieš dvi savaites, atsidūrė po griuvėsiais.
Mačiau 20-metę merginą, kurios abu tėvai liko po nuolaužomis.
Mačiau, kaip beveik be sąmonės vaikščiojo policijos pareigūnė, kuri artimiesiems privalėjo pranešti apie artimųjų žūtį. Moterį pykino.
Mačiau generalinį komisarą I. Kiuzį su ašaromis akyse.
Mačiau, kaip krano operatorius ieškojo savo kolegos, kurį užvertė siena.
Mačiau, kaip žaidimų salono darbuotojai atsisakė įleisti pasišildyti merginą, kol ši pernakt laukė žinių apie savo vyrą (ryte ji sulaukė liūdnos naujienos).
Mačiau, kaip berniukas per 2 sekundes peršoko per užtvaras, prasiveržė per minią policininkų, nes jam pasirodė, kad jo mamą išnešė gyvą, tačiau ji nebuvo gyva.
Iš draugės, kurią ryte turėjau fotografuoti, gavau SMS, kurioje ji rašė, kad neateis, nes nebėra žmogaus, kuriam galėtų tas nuotraukas dovanoti.
Mačiau, kaip 1000 žmonių stovėjo eilėje, norėdami paaukoti kraujo.
Mačiau, kaip kadetai negalėjo nusėdėti autobuse, maldavo leidimo jiems suteikti pagalbą nukentėjusiems...“
