REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Sirijos atvejis atskleidė, kad Amerikos elitas gali būti skilęs (yra B. Obamos stovykla, kuri visaip bandė išvengti karinės operacijos, ir stumiančių jį link karo lageris, kuris galbūt mažiau matomas, bet į jį orientuojasi tokie aktyvesnių veiksmų prieš Damaską šalininkai kaip Saudo Arabija ir Turkija). Ir atrodo, kad tai nėra paprastas skilimas, susijęs su konkrečiu atveju. Lygiai tą patį galima pasakyti apie demokratų ir respublikonų nesutarimus dėl B. Obamos pasiūlytos sveikatos apsaugos sistemos reformos ir apie JAV skolos problemos sprendimo procesą. Susidaro įspūdis, kad tai tik ledkalnio viršūnė, o gilumoje – principinis, konceptualus pozicijų dėl Amerikos ir viso Vakarų pasaulio ateities susidūrimas (čia iš karto būtina pažymėti, kad toliau pateikiamose įžvalgose yra tam tikrų sąmokslo teorijos elementų, todėl jas galima vertinti kaip nedidelę analitinę spekuliaciją).

Sirijos atvejis atskleidė, kad Amerikos elitas gali būti skilęs (yra B. Obamos stovykla, kuri visaip bandė išvengti karinės operacijos, ir stumiančių jį link karo lageris, kuris galbūt mažiau matomas, bet į jį orientuojasi tokie aktyvesnių veiksmų prieš Damaską šalininkai kaip Saudo Arabija ir Turkija). Ir atrodo, kad tai nėra paprastas skilimas, susijęs su konkrečiu atveju. Lygiai tą patį galima pasakyti apie demokratų ir respublikonų nesutarimus dėl B. Obamos pasiūlytos sveikatos apsaugos sistemos reformos ir apie JAV skolos problemos sprendimo procesą. Susidaro įspūdis, kad tai tik ledkalnio viršūnė, o gilumoje – principinis, konceptualus pozicijų dėl Amerikos ir viso Vakarų pasaulio ateities susidūrimas (čia iš karto būtina pažymėti, kad toliau pateikiamose įžvalgose yra tam tikrų sąmokslo teorijos elementų, todėl jas galima vertinti kaip nedidelę analitinę spekuliaciją).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kokios galėtų būti šios priešpriešos dimensijos? Pirmiausia tai doleris ir su juo susijusi pasaulinė ekonominė sistema. Pastaruoju metu JAV valiutą mėgstama laidoti vos ne kas antrą dieną. Tačiau vis dar aktualus M. Tveno posakis: „Gandai apie mano mirtį buvo gerokai perdėti.“ Objektyviai neramina nesibaigiantis Amerikos ekonomikos stimuliavimas paprasčiausiai spausdinant dolerius, bet tai nereiškia, jog jai ateina galas. JAV skola irgi didėja ir vis rengiamas šalies bankroto spektaklis, bet realiai juo niekas netiki, nes tai būtų visos pasaulinės ekonominės santvarkos performatavimas.

REKLAMA

Tačiau šiuo metu esmė yra ta, kad Jungtinėse Valstijose svarstomas (ruošiamas) kaip tik toks variantas, kuris atrodo savižudybe tik iš pirmo žvilgsnio. Kitaip tariant, svarstytina galimybė, kad tam tikros jėgos Amerikoje mato, jog bandyti gelbėti status quo yra beprasmiška, kaip beprasmiškas buvo bandymas išsaugoti Sovietų Sąjungą. Kad sistema pribrendo kardinalioms permainoms, įrodė ir 2008–2009 m. finansinė krizė. O pokyčiai visada ko nors netenkina. Dolerio atveju jie pirmiausia reikalingi finansininkams (biržų ir tauriųjų metalų „šeimininkams“) ir nereikalingi tiems, su kuriais JAV valiuta yra tiesiogiai susijusi – Amerikos naftininkams ir jų bičiuliams. Be to, pastariesiems labai praverstų ir krizės eskalavimas Sirijoje (o jeigu dar Iraną pavyktų įvelti, tai iš viso pasaka), nes „juodojo aukso“ kainos pradėtų siekti kosmosą. Apskritai suprantama, kad tai mirtininko gydymas, bet vis tiek geriau taip negu pokyčiai su neaiškiu rezultatu (tikėtinu ryšio „doleris–nafta“ pranašumo praradimu).

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau anksčiau ar vėliau permainos atrodo neišvengiamos. Kaipgi jos gali atrodyti?

Vienu metu buvo populiaru kalbėti apie Šiaurės Amerikos sąjungos (JAV, Kanada, Meksika) sukūrimą su nauja valiuta – ameru. Tačiau manytina, kad tai būtų tik pereinamasis junginys. Galutinis tikslas – jau pradėta kurti Transatlantinė laisvosios prekybos erdvė, kurios integracija galėtų baigtis bendro piniginio vieneto įvedimu. Šiame kontekste pažymėtina, kad Europa šiandien irgi blaškosi, negalėdama apsispręsti dėl savo ateities. Efektyviai kovai su krize būtina konsoliduotis (suprask – federalizuotis), bet ši idėja turi nemažai priešininkų. Euras vis dažniau laidojamas, kaip ir doleris, bet Europos bankrotas sunkiai tikėtinas. Trumpai sakant, abiejose Atlanto vandenyno pusėse viskas lyg ir nėra kritiškai baisu, bet akivaizdus strateginio neapsisprendimo trūkumas stiprina abejones dėl Vakarų perspektyvų. Transatlantinė sąjunga šiuo atveju galėtų tapti šviesa tunelio gale tiek Amerikai, tiek ES ir apskritai įtvirtinti Vakarus kaip ateities pasaulio galios centrą. Kartu pažymėtina, kad Kanada gali ir nepritarti tokiai perspektyvai, todėl sąjungą su ja iš esmės galima atmesti. Užtat transatlantinis vienijimasis turėtų atrodyti labai patrauklus visiems euroatlantinės vienybės entuziastams, kurių Europoje apstu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Čia verta prisiminti JAV strategijos patriarchą Z. Bžezinskį, kuris šių metų balandį pažymėjo, kad po geležinės uždangos kritimo šventai tikėjo šviesia tiek Amerikos kaip didžiosios galybės, tiek vieningos Europos ateitimi, bet jos nepateisino geopolitiko lūkesčių: pačios sau prikūrė krūvą problemų ir pradėjo tolti viena nuo kitos. ES ir JAV laisvosios prekybos zonos sukūrimas, ypač turint omenyje Kinijos iškilimą, jo manymu, galėtų suteikti naują impulsą transatlantinei vienybei ir tapti naujo geopolitinio balanso pamatu ().

REKLAMA

Apie Pekiną ir juanį apskritai atskira kalba. Dabar vėl populiaru kalbėti, kad greitai kinų valiuta gali būti susieta su auksu. Tai tarsi padėtų jai nuversti nuo sosto dolerį (ar bet kurį kitą Vakarų piniginį vienetą), o Kinijai tapti naująja pasaulio valdove. Bet nereikėtų pamiršti, kieno rankose yra pasaulinė aukso rinka. Mažai kam žinomas yra toks dalykas kaip aukso fiksingas – kasdienės aukso kainos nustatymo metodas, kuris taikomas Tarpbankinėje Londono rinkoje nuo 1919 metų. Ši kaina nėra galutinė, bet tarnauja kaip pagrindinis orientyras. Pažymėtina, kad pirmame aukso fiksinge dalyvavo tokios kompanijos kaip „N M Rothschild & Sons“ (tiesą pasakius, ties tuo galima būtų ir baigti), „Mocatta & Goldsmid“, „Pixley & Abell“, „Samuel Montagu & Co“ ir „Sharps Wilkins“. Kitaip tariant, Kinija jau užsimetė vieną kilpą ant kaklo, tapdama didžiausia investuotoja į amerikietiškus vertybinius popierius (dabar priversta nerimauti dėl JAV bankroto). Jeigu nuspręs paauksinti juanį – užsimes dar vieną.

REKLAMA

Tada daugiau ar mažiau nepriklausoma liks tik Rusija. Tačiau iš visų pusių apsuptai Maskvai priešintis bus labai sunku (turbūt neįmanoma). Todėl, kol stovi Kinija ir transatlantinė sąjunga dar nesukurta, Rusijos Federacija bando pretenduoti į savarankiško galios polio vaidmenį, siekdama restauruoti savo įtaką posovietinėje erdvėje ir kišdama pagalius Vakarams į ratus pagal principą „skaldyk ir valdyk“ (ypatingos viltys siejamos su Vokietija – jos europinių ambicijų skatinimu ir energetine priklausomybe). Kartu įdomu yra tai, kad kaip išteklių valstybei Rusijai bent jau šiuo metu naudinga kooperacija su anksčiau minėtais „naftininkais“. Bet bėda ta, kad geostrateginė įtaka Sirijoje (Irane) Kremliui svarbesnė už naftos dolerius (be užuolankų tariant, bombarduokite, ką tik norite, bet ne Damaską), todėl galima palaikyti B. Obamą ir jo rėmėjus, o toliau pažiūrėsime, kaip ir su kuo žaisti. Putinas, žinoma, ne Stalinas, bet lengvai pasiduoti, atrodo, nesiruošia.

Apibendrinant galima teigti, kad numanomos tiek „naftininkų“, tiek „finansininkų“ stovyklos siekia to paties – JAV (Vakarų) dominavimo. Niuansas tik tas, kad vieniems naudinga sistema gali ne visai patikti kitiems (ką jau kalbėti apie Maskvos ir Pekino, kurie nenori tapti už virvučių tampomomis lėlėmis, interesus). Kaip sakoma, „Bolivaras nepaneš dviejų“, ir kažkas bus priverstas tenkintis antraeiliu vaidmeniu: permainų atveju tas kažkas – naftos verslo interesų grupė. Ji gali priešintis dar gana ilgai, bet jos galas neišvengiamas dėl „juodojo aukso“ svarumo pasaulio ekonomikoje mažėjimo (nauja energetika vis dėlto prasibrauna) ir esamos (doleriu paremtos) finansinės sistemos, iš kurios išspaustos beveik visos sultys, gelbėjimo beprasmiškumo (nepatvarumo). Taigi, kova dėl Amerikos ir vakarietiškos „pasaulio istorijos pabaigos“ dar nebaigta – prieš akis dar vienas kėlinys. Bet kokiomis spalvomis bus nudažytas XXI amžius, parodys tik laikas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų