REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

(Tęsinys, ankstesnes dalis galite perskaityti čia ir čia)

Lūžio tašką priėjau vieną žiemą. Žiema buvo kaip žiema. Galima sakyti, kad net visai nebloga. Tik tuomet turėjau nemažai išlaidų, gyvenimas sukosi nuo honoraro iki honoraro, o kažkokių likučių juodai dienai visai nelikdavo. Gyvenome tuo metu Kaune, nuomavomės butą visai šaunioje vietoje senamiestyje. Tiesiog tuo metu mano žmona buvo gavusi darbą pakaunėje, ir mes nusprendėme, kad galime sau leisti kokį sezoną pagyventi laikinojoje sostinėje – moteriškei nereikėtų kiekvieną dieną dardėti į Kauną traukiniais. Juo labiau, kad mūsų pačių namas tuo metu buvo nors ir šiek tiek patvarkytas, bet vis dar labiau primenantis kaimo bakūžę, o ne XXI a. šeimos namus – tie, kas bandė prikelti naujam gyvenimui kokį nors seną namą, tikrai supras apie ką kalbu.

Taigi, viskas lyg ir judėjo tinkama linkme. Rytais išlydėjęs žmoną į darbus pavedžiodavau šunį po Laisvės alėją ir sėsdavau prie darbo stalo – tuo metu darbavausi dviems kontoroms. Tačiau po Naujųjų ėmė ir pradingo mano, kaip aš pats vadindavau, antraeilės darbovietės darbdavys. Nei naujų užsakymų, nei pinigų likučių už jau atliktus darbus. Na taip, aš žinojau, kad jis yra labai slidus tipas. Parašyta tai buvo net jo akyse, ir kai turi šiek tiek gyvenimiškos patirties, perskaityti tai jau nėra sunku. Tačiau jis buvo ganėtinai patogus – būdavo, kad už kokį pusdienį filmavimo pasiimdavau iš jo kokius penkis šimtukus litų be didesnio vargo. Tačiau panašu, šiam vyriokui atėjo sunkūs laikai. Na, mat jį velnias, kaip nors išsiversime. Tačiau, kaip sakoma, bėda po vieną nevaikšto.

REKLAMA
REKLAMA

Praėjus kelioms savaitėms, vieną rytą sulaukiu skambučio. Mano tiesioginė viršininkė iš kito mano darbo sunkokai dėliojo žodžius, tačiau galop išpyškino, kad mano darbo dienos jau suskaičiuotos. Suprask, atėjo nauji akcininkai, prasidėjo taupymo vajus, ir šiame kontekste aš esu pernelyg brangus – jaunimas darbų padarys ir daugiau, ir pigiau. Va te tau ir naujiena. Išėjau į balkoną nervingai parūkyti. Paskui įsipyliau taurę kažko stipresnio. Nepadėjo, vis viena situacija šūduku kvepia. Na taip, galima būtų pabūti kurį laiką ir be darbo. Tačiau tik ne man – paskolos, suknistos paskolos jokiu būdu neleidžia atsikvėpti. Žinoma, dirba ir mano žmona, tačiau to tikrai neužteks. Aš puikiai žinau, kad kiekvieną mėnesį jau vien man reikia turėti mažų mažiausiai porą tūkstančių litų, kad trapus kortų namelis nepradėtų griūti. Velniava, reikia greitai greitai ieškoti naujo darbo.

REKLAMA

Paskambinu draugams ir kolegoms, pradedu dairytis po darbo skelbimų tinklalapius. Tačiau be jokios apčiuopiamos naudos – mano profesinėje srityje vasario pradžia yra visiškos ramybės metas. Niekam nieko nereikia. Na gerai, pasidairysiu ir kitų darbų. Juk galiu būti kad ir sunkvežimio vairuotoju (suprask, gal kam reikia sunkvežimo vairuotojo su „BMW Motorsport“ ir Audi Sport“ treningų diplomais užantyje). Čia misija būtų įmanoma, bet siūlomi pinigai mano situacijos absoliučiai nepakeistų. Šūds, skambinu nuomojamo buto šeimininkui. Jis pasirodė esąs labai normalus vyras – kažkada tarėmės dėl gerokai ilgesnio nuomos laikotarpio, tačiau jis suprato situaciją ir net gražino užstatą. Išsikraustėme namo per kelias savaites.

Jau gyvenant savuose namuose toliau dairausi kažko užsikabinimui. Išsiunčiau krūvas CV. Buvau keliuose pokalbiuose, bet panašu, save įkainavau pernelyg brangiai. Na, aš dar fotografuoju ir filmuoju kaip laisvai samdomas menininkas, bet rask tu užsakymų šiame fronte vasario mėnesį. Vienu žodžiu, pinigų nėra. O laikas bėga, skolos kaupiasi, procentai tiksi... Pasirodo, turint kreditinių įsipareigojimų, užtenka mėnesio be pajamų, kad tave užgriūtų sunkiai beatkeliama našta. Panašu, tokioje situacijoje net ir vėl suradus darbą laižytis žaizdas tektų oi kaip ilgai. Tad vieną vakarą savo vaizduotėje piešiant tokią nedžiuginančią perspektyvą, šmėkštelėjo dar nedrąsi mintis. O jei kurį laiką pasidarbuoti užsienyje? Juk angliškai kalbu nors ir ne tobulai, bet be didesnio vargo, su žmonėmis bendrauti moku. O ir pasaulio esu matęs, tad už rankos mano kuklios personos niekur vedžioti nereikėtų. Savo mintimis atsargiai pasidalinu su žmona. Įvertiname tai, kad „Skype“ ir pigių skrydžių laikais, koks pusmetis atskirties nebūtų kažkokia tragedija. Gal būt rastume progų bent kelioms dienoms suskraidyti vienas pas kitą, o savo penkių metų dukrelę kiekvieną dieną galėčiau matyti bent jau per „Skype“ interneto telefonijos langą. Vienu žodžiu, apsisprendėme. Važiuoju. Liko tik išsiaiškinti kelias detales. Kur link aš važiuoju ir kaip?  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų