REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pasauliui laukiant vadinamosios „majų apokalipsės“ dienos, Balsas.lt žinomo gamtininko, aplinkosaugininko ir prozininko Selemono Paltanavičiaus teiravosi, ar kokie nors žemėje vykstantys gamtos reiškiniai gali kelti pavojų gyvybei mūsų planetoje ir kokie žmogaus veiksmai gali sukelti visiems mums pražūtingų padarinių. Kitaip sakant, ar kurie nors iš gausybės pasaulio pabaigos scenarijų galėtų tapti realybe.

Pasauliui laukiant vadinamosios „majų apokalipsės“ dienos, Balsas.lt žinomo gamtininko, aplinkosaugininko ir prozininko Selemono Paltanavičiaus teiravosi, ar kokie nors žemėje vykstantys gamtos reiškiniai gali kelti pavojų gyvybei mūsų planetoje ir kokie žmogaus veiksmai gali sukelti visiems mums pražūtingų padarinių. Kitaip sakant, ar kurie nors iš gausybės pasaulio pabaigos scenarijų galėtų tapti realybe.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pasaulis kinta nuolat

„Gamtoje visi procesai vyksta cikliškai. Ji ir gyva savo svyravimais. Ciklai skirtingos trukmės, bet mes geriausiai pastebime metinius ciklus. Pavyzdžiui, metų laikai. Kai ateina ruduo, augalai, gyvūnai pasiruošia žiemojimui. Atėjo žiema ir atrinko stipriausius. Pavasarį išgyvenę, o kai kurie augalai – pailsėję, pradeda naują gyvenimo ciklą. Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu medžiai nemestų lapų. Po kelerių metų medis nekvėpuotų. O kai rudenį lapai vėl nukrenta, kartu jie nusineša daugybę medžiagų, kurių augalui nereikia“,– aiškina S. Paltanavičius.

REKLAMA

Jis pasakoja, kad akylesnis stebėtojas nesunkiai gali įžvelgti kelerius metus gamtoje trunkančius ciklus.

„Pavyzdžiui, mūsų eglės kas 4-5 metus subrandina labai daug sėklų. Kiekviename kankorėžyje būna nuo 150 iki 250 sėklų. Dalis jų sudygsta, bet kitos tampa maistu, ir kitais metais būna labai daug pelių, pelėnų, kurie minta tomis sėklomis. Dar po metų staiga padaugėja pelėdų, suopių, lapių, kurie minta pelėmis. Tai trunka kelerius metus, o dar po poros metų pastebime, kad pelėdos deda tik po vieną kiaušinį, nors prieš tai dėdavo ir užaugindavo net iki penkių jauniklių. Be tai nereiškia, kad kažkas atsitiko ir pelėdos nyksta. Tiesiog pelių neliko“, – aiškina S. Paltanavičius. Kiti gamtos ciklai, teigia aplinkosaugininkas, trunka dešimtmečius, šimtmečius ir net tūkstantmečius, todėl nereikėtų vertinti pokyčių, remiantis vos per kelis dešimtmečius sukauptais stebėjimais. Net ir tai, kad kurioje nors vietoje nyksta viena ar kita gyvūnų rūšis, nereiškia, kad gamtoje vyksta kas nors negero ir artėja pasaulio pabaiga.

REKLAMA
REKLAMA

„Pavyzdžiui, Lietuvos gamta yra labai jauna. Jai maždaug 14-15, gal 12 tūkst.metų – ji formavosi nuo to laiko, kai ištirpo paskutinio ledynmečio ledynas. Ji kito nuo tundros, skurdaus atviro kraštovaizdžio iki dabartinio. Per tą laiką buvo keli ryškūs klimato atšalimai ir atšilimai – tokių dideli, kad keitėsi net miškų struktūra. Vėsaus klimato laikotarpiu klestėjo spygliuočiai, o kai ateidavo labai šiltas periodas – plačialapiai lapuočiai“, – pasakojo S. Paltanavičius.

„Nemažos dalies žvėrių, paukščių rūšių, kurios anksčiau gyveno Lietuvoje, paplitimo riba ilgainiui pasistūmėjo toli į šiaurę, tačiau pas mus atkeliavo kitos. Pavyzdžiui, pastaruoju metu Lietuvoje ir visoje Europoje ženkliai sumažėjo kurapkų. Per maždaug 30 metų netekome apie 90 proc. kurapkų. Niekas jų specialiai nenaikino, ir niekas nežino, kodėl tai įvyko. Bet kurapka ne Lietuvos paukštis. Kaip ir pilkasis kiškis. Jis maždaug prieš tūkstantį metų ar šiek tiek mažiau atkeliavo pas mus iš stepių, o archeologiniai tyrimai rodo, kad Estijoje jo dar nebuvo ir prieš 300 metų. Ten gyveno tik baltasis kiškis. Bet tai nei laimėjimas, nei pralaimėjimas. Tai – natūralus gamtoje vykstantis procesas. Tačiau tai ir ne klimato atšilimo poveikis. Paprasčiausiai, didėjo žemdirbystės plotai, o pilkasis kiškis, kurapka, kai kurios graužikų rūšys yra šio proceso palydovai. Jie lydėjo žmogų. Kita vertus, ten, kur nėra pastatų, nepastebėsime ir kregždžių, nes mūsų krašte jos peri tik prie žmogaus pastatų“, – atskleidžia gamtos paslaptis S. Paltanavičius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Aralo jūrą nužudė žmonės

Žinomas gamtininkas pripažįsta, kad žmogaus veikla ir jo sukurta technogeninė aplinka turi įtakos gamtoje vykstantiems procesams.

„Sakyti, kad žmogus negali gamtai pakenkti, būtų savęs apgaudinėjimas. Pasaulyje yra labai daug gamtos alinimo pavyzdžių. Tas alinimas iš pradžių gali pasirodyti ne toks agresyvus, bet ilgainiui gali sukelti rimtų padarinių. Vienas iš jų yra dykumų plitimas. Pavyzdžiui, Sachara labai dideliu greičiu keliauja į pietus. Dažniausiai tai yra dėl besaikio augmenijos nuganymo ir dėl to, kad kertami miškai“, – sakė S. Paltanavičius. Anot jo, tai ypač akivaizdu Indijoje.

REKLAMA

„Indų bendruomenė laiko karves, buivolus, bet žemė ten nualinta, augalų ganytis tiems galvijams nėra. Todėl vyrai visą dieną keliauja per mišką, lipa į medžius, kerta šakas ir meta žemėn. Gyvuliai nuėda lapus, o šakas žmonės sunaudoja kurui ar kitoms reikmėms. Bet medžių jie jų neatsodina. Taip tęsiasi jau daugybę metų ir miškai ten nyksta. Kitas pavyzdys. Nors aplinkos tarša turi nemažos įtakos augmenijai, tačiau daug pavojingesnis dalykas – upių užtvenkimas ar bandymai jas nukreipti. Pavyzdžiui, atogrąžų zonose upių vandens lygis turi svyruoti, o išsiliejęs upių vanduo vanduo turi užlieti pakrantes. Tačiau kai Nilas ir kitos upės užtvenktos, jų vanduo jau negali drėkinti aplinkinių teritorijų, todėl jos džiūsta“, – aiškina S. Paltanavičius.

REKLAMA

Gamtininkas pasakoja, kad norint suvokti, koks skausmingas gamtai gali būti neapgalvotas žmogaus įsikišimas, reikėtų pamatyti, kas nutiko Vidurinėje Azijoje esančiai Aralo jūrai, kurią maitino upė Amu Darja, savo ruožtu surenkanti vandenis iš upių, tekančių nuo Pamyro kalnų.

„Upė didelė, bet kai buvo nuspręsta jos vandenimis drėkinti dykumą, (pasak gamtininko, tai projektas, kuris visiškai nepasiteisino ir nuo pat pradžių buvo nelogiškas – red. past.), ir Nemuno pločio vandens arterija buvo nukreipta į smėlynus, kur paprasčiausiai susigėrė arba išgaravo, iki Aralo jūros jos vanduo neatiteka. Todėl Aralo jūra žuvo. Atsitraukė po 100 km krantas. Antra vertus, jūros likučių druskingumas, kadangi neįteka gėlas vanduo, labai padidėjo, ten ne vanduo, o tiesiog druskos koncentratas. Žinoma, ir žuvys negali gyventi. Bet bėda, kad ne tik jūra žuvo. Atsivėrė šimtų kilometrų pločio atviri druskožemiai – buvęs jūros dugnas,ir druskos debesys kyla į aukštesnius atmosferos sluoksnius ir keliauja visur; krinta ant to paties Pamyro ledynų, kurie tirpsta, įvyksta didžiulės nuošliaužos“, – pasakojo S. Paltanavičius, pats lankęsis tose vietose.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Žmogus – gamtos priešas

Gamtininkas džiaugiasi, kad Eurazijoje ir Šiaurės Amerikoje vis dar išliko didžiulės natūralių miškų zonos, kurios palaiko deguonies ir anglies dvideginio balansą mūsų planetoje. Bet atogrąžų miškai kai kur labai sparčiai naikinami.

„Eurazijos šiaurėje, yra pakankamai natūrali apie 11 tūkst. km ilgio ir apie 2-2,5 tūkst. km pločio tundros, miškatundrės juosta. Buvo bandymų ją „įsisavinti“, net pasukti tekėti kita kryptimi šiaurės upes, bet tie projektai liko neįgyvendinti, nespėjo ten nieko sugadinti. Bet, pavyzdžiui, atogrąžų miškai Brazilijoje labai smarkiai naikinami, kertami“, – pasakoja S. Paltanavičius ir lygina padėtį Lietuvoje ir šioje atogrąžų šalyje.

REKLAMA

„Mūsų miškai tvarkomi, jeigu miškas iškertamas, per dvejus metus privalo būti atsodintas. Ir žiūri, po 10 metų toje vietoje kyla jau paaugęs miškas – natūralus ar žmogaus pasodintas. Bet Brazilijoje, Amazonės, Orinoko baseine, nors atrodytų, kad tose vietose natūralūs gamtos procesai turėtų vykti gerokai greičiau, yra kitaip – iškirtus atogrąžų mišką, jis neima iš naujo augti. Dažniausiai vyksta erozija, nes iš karto po iškirtimo padidėja į žemę krintantis saulės energijos kiekis (juk įprastomis sąlygomis atogrąžų mišku eidamas saulės nematai – S. P.), be to, nelieka kam surinkti ir paskirstyti lietaus – labai stiprių liūčių vandens. Besaikis miško iškirtimas gamtai yra šokas“, – pasakoja S. Paltanavičius.

REKLAMA

Jo teigimu, tuščiame plote natūraliai pirmiausia suveši žoliniai augalai, ir tik po kurio laiko ima augti pavieniai medžiai, ir reikės 100-150 metų, kol iš naujo susiformuos miškas. Vis dėlto gamta turi pakankamai gynybos priemonių.

„Pavyzdžiui, Lietuvoje jeigu kurioje nors vietoje kažkada augo miškas, o dabar žemė palikta dirvonuoti, per dešimtmetį ir tolokai nuo miško savaime ima augti medeliai, o po 30 metų jau būna toks miškelis, kad net neįtartum, jog čia galėjo būti kultūrinė pieva ar dirvonas. Viena iš tokių vietų yra prie Žuvinto rezervato. Kažkada buvusį pelkės kraštą, kelis hektarus žemės, bandė arti. Daugybę kartų suarė, pasėjo pievą, bet tose durpėse niekas neaugo. O dabar kai einu šiaurine Žuvinto rezervato vieta, pats savo akimis negaliu patikėti – auga 25 cm storio beržai, eglė. Tai įvyko maždaug per 30 metų“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Žmonijos pabaiga – ne pasaulio pabaiga

Gamtininkas neatmeta, kad kai kurių mūsų planetos vietų gyventojams gali būti labai riesta. Tačiau pati gamta tikrai nesunaikins visos žmonijos.

„Kai kur kyla pasaulinio vandenyno lygis, ir valstybių-salų likimas gana niūrus: jų teritorijos mažėja. Pavyzdžiui, vienoje neturtingiausių pasaulio valstybių Bangladeše į upes dabar jau atiteka jūros vanduo. Ir laukuose, kur jie augino ryžius, į paviršių išplaunama druska. Ryžiai jau negali augti. Yra specialios programos, bandoma toliau nuo vandens auginti bulves, bet jie prie tokio maisto neįpratę – jų duona yra ryžiai“, – pasakoja S. Paltanavičius.

REKLAMA

Anot jo, tokių pavyzdžių yra nepaprastai daug. Vis dėlto kalbos apie globalinius kataklizmus ir apokalipses esąs tik nevykęs pokštas. Jo teigimu, Žemė tiesiog negali staiga sušilti ar atvėsti. Tai labai lėtai vykstantys procesai. Jis neatmeta, kad žmogaus veikla ir gali juos pagreitinti, sulėtinti arba suardyti, tačiau žmogus vis dėlto yra per silpnas suduoti gamtai tokį smūgį, po kurio ji negalėtų atsigauti. Kaip ir sušildyti žemės, jeigu ji pradėtų vėsti, ar pasipriešinti įvairius mūsų planetos kampelius siaubiančioms gamtos stichijoms.

REKLAMA

Gamtininkas pripažįsta, kad gamta galėtų nušluoti kurį nors pasaulio kampelį, tačiau mano, kad tikrai ne visą žmoniją. Kita vertus, labiau nerimaujame dėl to, kad daugiau žinome.

„Gamtoje visada vyko reiškiniai, kurių mes baiminamės ir nemokame suvaldyti. Ir cunamiai kildavo, ir ugnikalniai išsiverždavo, ir žemės drebėjimų būdavo. Nušluotos ištisos civilizacijos, tam tikros teritorijos, bet tai nebuvo visko praradimas. Tai lokalūs reiškiniai. Vienur cunamis sugriovė, kitur nusinešė Fukušima. Tačiau, pavyzdžiui, prieš 3 tūkst. metų žinia apie milžinišką, pakrantę nušlavusį cunamį toli net nebūtų pasklidusi, o dabar mes tai sužinome“, – Balsas.lt aiškino S. Paltanavičius.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau pasak gamtininko, net jeigu žmonija dėl kokių nors priežasčių būtų nušluota nuo žemės paviršiaus, mūsų planeta gyvens toliau.

„Mokslininkai teigia, kad kiekviena gyvūnų rūšis nepakitusi ar neišnykusi gyvena iki milijono ar apie milijoną metų. Ir dabar gamtoje yra rūšių, kurios saugomos, nykstančios, išnykusios, į Raudonąją knygą įrašytos. Vienos rūšys gali nykti dėl to, kad suardytos jų mitybos sąlygos ar pakito gyvenamoji aplinka, bet yra ir tokių, kurios natūraliai, gamtiškai retos. Pavyzdžiui, baltasis kiškis yra poledynmečio reliktas. Per tą laiką gamta labai pasikeitė, ir baltųjų kiškių yra tiek, kiek jų gali būti dabartinėmis sąlygomis. Jų seniai niekas nemedžioja, bet gamta paprasčiausiai mūsų nesuprastų, jeigu bandytume ieškoti būdų veisti ir dauginti baltuosius kiškius, kad jų būtų daugiau“, – pasakoja žinomas gamtininkas ir priduria, kad žmogus – tik vienas iš gyvūnų, gyvenančių žemėje.

„Nesusireikšminkime. Mums atrodo, kad Žemė – tai mes. Bet žmogus yra vienas iš jauniausių šios planetos gyvūnų. Jam 40-60 tūkst. metų, o baliniam vėžliui, kuris gyvena Dzūkijoje, apie 150 mln. metų. Žmogus nutolo nuo gamtos ir nuo jos principų. Jis pats susikūrė sau sąlygas, pats save puoselėja, bet žmones gali ne tik klimatas, bet ir naujas virusas įveikti. tačiau tai – tik mūsų pačių problema“, – sako gamtininkas ir pabrėžia, kad net ir tuo atveju, jei žmogaus žemėje nebeliktų, tai – ne pasaulio pabaiga.

REKLAMA

„Žmogaus išėjimas iš šio pasaulio – tai ne katastrofa, ne ženklas, kad kažkas baigėsi. Niekas nesibaigė. Mes suabsoliutiname ir galvojame tik apie save: kai manęs nebus, pasaulis baigsis. Ne. Pasaulis labai gražiai gyvens“, – tvirtina S. Paltanavičius ir pabrėžia:

„ Žmogus yra tik pasaulio, kuris nuolat kinta, dalis. Mes esame gyvūnai, norime ar nenorime tai pripažinti. Ir žmonijos pabaiga – tai ne pasaulio pabaiga“.  

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų