Baltarusija, ilgą laiką save vaizdavusi atsparia pasaulinei krizei, vis dėlto, tiesa, kiek pavėluotai, neria į jos akivarą. Žinoma, tai vyksta planinei centralizuotai ekonomikai būdingu stiliumi: brangsta būtiniausi produktai ir prekės, trūksta užsienio valiutos, krinta pragyvenimo lygis. Minskas karštligiškai ieško kreditorių ir todėl priverstas kreiptis pagalbos ir į Maskvą, ir į Vakarus.
Kaip rašo Rusijos laikraštis „Viedomosti“, iki šiol Baltarusijoje valstybė kontroliuoja 75–80 proc. visos šalies ekonomikos. A. Lukašenka bando visam pasauliui įrodyti, kad komandinė ekonomika pajėgi susitvarkyti su didžiausiomis krizėmis. Ir iš tikrųjų tai jam pavykdavo: kaip skelbia Baltarusijos statistikos departamentas, 2000–2010 m. šalies ekonomika kasmet vidutiniškai augo po 7,3 procento. Gal Minskui tokius tempus išlaikyti padėjo tai, kad ne vienus metus Baltarusijai buvo suteikiamos išskirtinai lengvatinės sąlygos įsigyti Rusijos naftos: ją perdirbdavo, o naftos produktus Europai eksportuodavo jau pasaulinėmis kainomis. Kitaip sakant, Baltarusijos ekonomikos augimą subsidijavo Rusija, ir tos subsidijos sudarė 8 proc. BVP.
Laikai pasikeitė, Maskva savo energetinių išteklių kainas didina visiems, proporcingai – ir Baltarusijai. Tai sukėlė infliaciją, kuri per pastaruosius penkis mėnesius išaugo 20 proc., o vidutinis darbo užmokestis nusmuko nuo 500 iki 300 dolerių. Baltarusijos finansų ministerija, iš pradžių skelbusi, kad šiais metais infliacija sieks 77 proc., po vyriausybės posėdžio pakoregavo savo prognozes ir tvirtina, kad ji bus 39 procentai. Tai vis tiek reiškia didžiulį kainų šuolį.
Gegužės pabaigoje 35 proc. buvo devalvuotas Baltarusijos rublis (kai kurie šaltiniai teigia, kad jis nuvertintas 56 proc.), ir jo oficialus kursas priartėjo prie rinkos kurso. Minske praktiškai neįmanoma nusipirkti jokios užsienio valiutos, galima tik ją parduoti.
Ar yra koks nors vaistas? Taip, tvirtina ekspertai. Jie mano, kad paliegusią Baltarusijos ekonomiką gali pagydyti tik privatizacija. Štai kodėl ES sutinka suteikti paskolą, tačiau Baltarusijai keliama sąlyga – už 7,5 mlrd. dolerių privatizuoti valstybės įmonių aktyvų. Dvylikos svarbiausių Baltarusijos valstybinių kompanijų kaina gali siekti 50–80 mlrd. dolerių. Privatizaciją kaip sąlygą kelia ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF). Gegužės 31 d. Baltarusijos vyriausybė paprašė TVF suteikti jai nuo 3,5 iki 8 mlrd. dolerių kreditą stabilizacijai. Šią sumą nurodė premjeras Michailas Miasnikovas.
Beje, panašias sąlygas kelia ir Rusija, ji neseniai vykusiame Eurazijos ekonominės sąjungos (EurAzEs) šešių šalių finansų ministrų susitikime Kazachstane pritarė pasiūlymui 10 metų suteikti Baltarusijai 3 mlrd. dolerių antikrizinę paskolą. Bet per trejus metus Minskas turės privatizuoti už 7,5 mlrd. dolerių savo aktyvų. Kredito palūkanos – 4,1 proc. per metus. Pasak Rusijos finansų ministro Aleksandro Kudrino, pirmas paskolos srautas (1,2 mlrd. dolerių) bus suteiktas per kelias savaites, vos tik Minskas sutiks pasirašyti visus dokumentus.
Kaip rašo šveicarų „Neue Zuercher Zeitung“, A. Lukašenkai ypač skaudu netekti dujotiekių tinklo ir naftą perdirbančių įmonių bei kalio gamyklos „Belaruskalij“.
Tačiau A. Lukašenka net nemano nusileisti. Vos grįžęs į Minską, jis kategoriškai paneigė, kad Kazachstane vyko kokios nors derybos dėl valstybės aktyvų privatizavimo už 7,5 mlrd. dolerių.
Naujienų agentūros „Regnum“ apžvalgininkas Nikolajus Radovas pažymi, kad per paskutinius mėnesius Baltarusijos vadovybė pridarė tiek kvailų, nereikalingų ir esminių klaidų, tarp jų – ir propagandinių, kad šiandien niekas šalyje negali suprasti, kur ieškoti išeities iš krizės. Štai ir dabar A. Lukašenka paskelbė, kad nė viena įmonė nebus parduota be jo žinios ir jokios „banditiškos“ privatizacijos šalyje nebus. „Batka“ kelia pasirinkimo dilemą: arba viską šalyje privatizuos vertelgos iš Rusijos (apie verslininkus iš Vakarų net nekalbama), ir tuomet Baltarusija virs tik Rusijos priedu, arba tautiečiai patys gali dalyvauti išperkant aktyvus.
Stebėtojai tik gūžčioja pečiais: Baltarusija seniai yra visiškoje Rusijos įtakoje, o baltarusiai privatizacijai taip neparuošti, kad nežinos, nuo kurio galo pradėti, o jeigu koks nors stambesnis verslininkas ir ryšis, jis iškart pateks A. Lukašenkos komandos kovai su korupcija akiratin. Štai tas užburtas ratas, kuriame sukasi smunkanti kaimynų ekonomika.
„Viedomosti“ dar primena, kad 2007 m. Rusija pabandė 100 proc. apmokestinti Baltarusijai skirtą naftą, tačiau po neilgo žodžių karo Minskui vis dėlto pavyko išsikovoti lengvatines naftos kainas dar trejiems metams. Tačiau nepaisant to Baltarusijos situacija tapo sudėtingesnė – sumažėjo Minsko pelnas už rusišką naftą.
Gi pernai baigėsi lengvatinis laikotarpis, ir Rusija 100 proc. apmokestino didžiąją dalį tiekiamos produkcijos. Ir iškart Baltarusijos prekybos balanso deficitas pasiekė 15 proc. BVP, o einamosios sąskaitos deficitas – 16 procentų. Šiemet Baltarusija lengvatų nebeteko: dabar Minskas Maskvos naftą gauna neapmuitintą, tačiau už naftos produktus gautus muito mokesčius (kai kas juos vadina „nepaklusnumo mokesčiu“) moka į Rusijos biudžetą.
Baltarusijos laikraštis „Belorusskije novosti“ rašo, kad A. Lukašenkai nebeliko išeities, ir šalies ekonomiką praris Rusija. Šios aukso atsargos siekia 500 mlrd. dolerių, o Baltarusijos ižde tėra 9–10 mlrd. dolerių. Privatizavęs stambiąsias įmones, Minskas turėtų pinigų atsiskaitymams su užsienio kreditoriais, bet prarastų savarankiškumą, kuris šiame amžiuje tėra ideologizuota nepriklausomybės iškaba.
A. Lukašenkai norisi pamiršti kraupią gruodžio 19-osios naktį, kai už grotų jis sukišo apie 600 mitinguotojų, tarp jų atsidūrė ir penki kandidatai į prezidentus. Visi jie buvo įtraukti į vadinamąjį „19-kos sąrašą“ neva rengusių masinius neramumus Minske. Kaip informuoja „Rusų radijo“ naujienų tarnyba, ir šiomis dienomis KGB pradėjo suiminėti socialinio tinklo „Vkontakte“ vartotojus ir organizatorius, nes jie esą taip pat rengia perversmą šalyje.
Nei Rusija, nei nepolitinė organizacija TVF nesieja šių represijų su kreditų išdavimu Minskui, tačiau pasaulio bendrija turi pagaliau išsiaiškinti, ko A. Lukašenkai reikia labiau – botago ar meduolio. Vien tik švaistytis rimbu ar maitinti A. Lukašenką doleriniais saldumynais – netoliaregiška Vakarų politika.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
