Įvažiuojant į Minską neapleidžia jausmas, kad būtent taip atrodytų Sovietų Sąjunga dabar, jei nebūtų laimingai žlugusi prieš nepilnus dvidešimt metų. Šio jausmo ištakos, ko gero, slypi bendroje sovietinio monumentalizmo stilistikoje, gausiai aptinkamoje Baltarusijos sostinės gatvėse. Žinoma, ir pačių gatvių (ne visų, bet daugelio) pavadinimai atavistiškai primena sovietmetį. Numanau, jog dauguma Minsko gyventojų jau tiesiog nepastebi, jog vaikšto Lenino gatve ar Dzeržinskio prospektu. Šie pavadinimai spėjo prarasti bet kokią prasmę, tačiau niekas nesiruošia jų keisti.
Aleksandras Lukašenka, tituluojamas „paskutiniuoju Europos diktatoriumi“, atėjo į valdžią 1994 m. Šiandien jis vis dar vadovauja Baltarusijai. A. Lukašenkos politinį ilgaamžiškumą ne maža dalimi lėmė šiltas Maskvos palaikymas. Tačiau, atrodo, dabar laikai keičiasi. Kremliui nusibodo šelpti Baltarusijos lyderį, kuris neskuba demonstruoti visiško paklusnumo Maskvai, o kartais ir atvirai konfliktuoja su „vyresniuoju broliu“.
Ne taip seniai tarp Maskvos ir Minsko įsižiebė tikras informacinis karas. Atrodo, jog Kremliuje buvo nuspręsta pagaliau pakeisti nusibodusį „broliškosios“ šalies lyderį. Rusiškas kanalas NTV sukūrė ir parodė net tris dokumentinio filmo „Krikšto batka“ (akivaizdi aliuzija į „Krikštatėvį“) serijas. Šiame filme atvirai kalbama apie situaciją Baltarusijoje bei A. Lukašenkos režimo nusikaltimus, tačiau neužsimenama apie tai, jog į visus šiuos nusikaltimus Maskva prieš tai sėkmingai užmerkdavo akis, ryžtingai palaikydama Lukašenkos režimą ir deklaruodama kartu su Baltarusija statysianti vieną sąjunginę valstybę.
Sulaukęs informacinio puolimo, A. Lukašenka nepabūgo. Baltarusija parengė Maskvai keletą informacinių atsakų. Vienas rimčiausių žingsnių buvo valstybiniame Baltarusijos ministrų tarybos laikraštyje „Respublika“ pradėta spausdinti Boriso Nemcovo ataskaita apie dešimt Vladimiro Putino valdymo metų (pačioje Rusijoje šios ataskaitos platinimui buvo aršiai priešinamasi valstybiniu lygiu).
Kitaip sakant, senieji draugai nejuokais susipyko.
Svečiuodamasis Baltarusijoje turėjau progą neformaliai pabendrauti su kai kuriais kolegomis-žurnalistais iš valdžiai oponuojančios stovyklos. Iš šių pokalbių supratau, jog labai daug žmonių Baltarusijoje laukia permainų (žinoma, yra nemažai tų, kurie permainų tiesiog bijo). Pastebima viltis, jog po sekančių prezidentinių rinkimų, iki kurių liko pusmetis, kas nors pasikeis. Mažų mažiausia, tikimasi, jog Maskva pripažins, kad rinkimų rezultatai Baltarusijoje yra klastojami (iki šiol visus rinkimus Baltarusijoje Rusija vertino kaip „laisvus ir demokratiškus“).
Yra vilties, jog Maskva tiesiog pakeis A. Lukašenką kitu politiku. Tačiau tai irgi skamba gana dviprasmiškai. Nejausdamas jokių simpatijų Lukašenkai nesu tikras, jog „Maskvos parinktas“ kandidatas būtų geresnis variantas Baltarusijai. Kremlius, pasirinkdamas vieną ar kitą opozicinį A. Lukašenkai kandidatą savo favoritu sieks ne Baltarusijos, o pirmiausia savo interesų užtikrinimo. Faktiškai, Maskvai reikalingas visiškai paklusnus Baltarusijos vadovas, kuris padėtų Kremliui žaisti jo geopolitinius žaidimus (pavyzdžiui, Baltarusijos vardu pripažintų Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę). A. Lukašenka, nors ilgą laiką ir kalbėjęs „teisingus“, Rusijai malonius žodžius, galiausiai pasirodė esąs gan nesukalbamas ir konfliktiškas.
Paprastus baltarusius, kuriems įgriso „amžinas“ jų šalies vadovas, galima suprasti. Daugelis iš jų tiesiog norėtų pamatyti televizoriuje „kitą veidą“. Šią protestinę nuotaiką galima apibūdinti taip: „tegul būna bet kas, tik ne Lukašenka“. Iš kitos pusės, viliamasi, jog pakeitusi šalies vadovą savo žmogumi Maskva nenustos remti Baltarusijos ekonomikos. Visi puikiai supranta, jog be Rusijos paramos iš baltarusiško „ekonominio stebuklo“ mažai kas beliks.
Apmaudu, jog net opozicinės Baltarusijos jėgos viltingai žiūri Maskvos link. Tai reiškia, kad jos nepasitiki savo jėgomis ir mano, jog išvysti kitą žmogų savo šalies vadovo kėdėje jie galės tik tuo atveju, jeigu to panorės Rusija. Šis faktorius irgi verčia kalbėti apie Baltarusiją kaip apie sovietmetyje įstrigusią šalį. Maskva ir jos nuomonė čia vis dar reiškia labai ir labai daug.
