Laikas prabėgo taip greitai. Dvidešimt metų. Ar mes patenkinti? Ką mes įsivaizdavome pirmosiomis revoliucijos dienomis 1989 metų lapkritį? Ko mes laukėme po komunizmo žlugimo. Ar tikrai tai buvome mes, kurie nuvertė komunizmą? Tokius klausimus, prabėgus 20 metų nuo Berlyno sienos griūties, kelia 1989 metais studentų rengtų demonstracijų Prahoje lyderis ir buvęs Čekijos Senato narys Martinas Mejstrikas. Pateikiame sutrumpintą jo straipsnio Laisvosios Europos radijo internetinei svetainei versiją.
Komunistinės diktatūros metais suklastotose politinėse bylose buvo nuteisti 264 tūkst. Čekoslovakijos piliečių. 284 iš jų buvo nuteisti mirties bausme ir nužudyti. Manoma, kad komunistų įsteigtuose kalėjimuose ir darbo stovyklose mirė 8 tūkst. žmonių. Mažiausiai 240 tūkst. čekoslovakų pabėgo iš šalies. Tai buvo šalies elitas, kurio mums vis dar trūksta.
320 piliečių, bandžiusių pabėgti į laisvą pasaulį, buvo nužudyti pasienyje. 100 iš jų tiesiog iškepė ant elektros laidų, juosusių Geležinę uždangą. Per 1968 metų okupaciją ir kitąmet vykusias demonstracijas buvo nušauti 113 žmonių. Komunistiniuose kalėjimuose mirė šimtai gimusių ar negimusių kūdikių, nes taip vadinamame proletariato režime į kalėjimus buvo grūdamos ir nėščios moterys, o jų vaikai buvo „nelaukiami“.
Buvo sugriauti mažiausiai 2 tūkst. šeimų ūkių – ūkiai buvo užgrobti, apiplėšti, o šeimoms liepta keltis kitur. Komunistai žudė dvasininkus ir vogė bažnyčios bei religinių ordinų turtą. Komunistai buvo atsakingi už savo politinių oponentų grobimus ir žudymus tiek šalies viduje, tiek užsienyje. Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose jie rėmė tarptautinį terorizmą, kuriuo buvo siekiama destabilizuoti demokratiškas Vakarų valstybes.
Politiniams oponentams dažnai nebuvo leidžiama užsiimti sava profesija. Jų šeimos nariai neturėjo teisės į aukštesnį išsilavinimą. Saviraiškos laisvė, susirinkimų laisvė ir laisvė keliauti buvo paneigtos. Iš žmonių buvo atimta teisė rinkti savo atstovus. Politinis aktyvizmas buvo uždraustas.
Atskirti nuo pasaulio
Kuriam laikui paliekant šias tiesiogines totalitarizmo aukas, aš teigčiau, kad veikiausiai pats rimčiausias komunistų nusikaltimas buvo tas, kad jie mus visus -15 mln. žmonių – atkirto nuo išorinio pasaulio. Daugiau nei 40 metų mes kaip dalis siaubingo eksperimento buvome auginami hermetiškame šiltnamyje. Mes negalėjome keliauti. Mes neturėjome informacijos apie tai, kas vyksta normaliame, demokratiniame pasaulyje.
Mūsų smegenys buvo nuolatos plaunamos kasdiene idiotiškos propagandos kruša. Mokyklos ir universitetai buvo izoliuoti nuo globalinės akademinės bendruomenės. Neatvykdavo jokie užsienio dėstytojai. Nebūdavo Vakaruose įprastų knygų ar akademinių žurnalų. Literatūra, filmai, vaizduojamasis menas, muzika, teatras – viskas buvo cenzūruojama. Jie užkimšo visas vakarietiškas radijo stotis, net tas, kurios tik grojo muziką. Jie konfiskavo Vakarų laikraščius ir žurnalus. Tai buvo absoliuti, visiška izoliacija.
Per 40 metų komunistai nuniokojo šalį. Jie nuniokojo ekonomiką, aplinką, visuomenę. Veikiausiai būtent visuomenę jie pažeidė labiausiai. Jie nuniokojo čekų ir slovakų elitą. Ko nesugebėjo naciai, komunistai užbaigė.
Vos per 40 metų jie sugriovė teisinę sistemą, įstatymų leidžiamąją valdžią, teise paremtą valstybę. Iš sąmonės jie ištrynė bet kokią užuominą apie įstatymo raide paremtą mąstymą. Mes buvome atpratinti nuo įpročio prisiimti atsakomybę už savo gyvenimus ir sprendimus, nes jie žinojo, kas yra geriausia, ir visi rodantys iniciatyvą buvo baudžiami.
Per šiuos 40 metų mūsų tauta pamiršo, kas yra laisvė ir demokratija. Tiesa, mes troškome laisvės dėl tam tikros laisvės idėjos. Tačiau, kai buvome paleisti iš savo narvo, nesugebėjome judėti laisvėje. Net ir po 20 metų dalis tautos to negali ir veikiausiai niekada negalės.
Komunistinės pagirios
1989 metais mums buvo suteikta galimybė ir mums sekasi santykinai neblogai. Mes esame dalis platesnio pasaulio. Mūsų vaikai auga tam tikroje demokratijoje. Jie gali keliauti, gali studijuoti užsienyje. Jie kalba daugeliu kalbų ir laiko raktus, kurie gali atidaryti duris į kitus pasaulius. Vis dėlto ne viskas yra gerai.
Galima ilgai pasakoti apie mūsų nusivylimus ir „elito“, taip vadinamų 68-ųjų metų žmonių, išdavystę, įvykdytą dešimtajame dešimtmetyje. Galima ilgai kalbėti apie absurdišką komunistinių nusikaltimų tyrimą.
Galima ilgai kalbėti apie kronas, kurias pavogė ar iššvaistė pramonės kapitonai, kurie tuo metu buvo giriami. Galima kalbėti apie slaptas politinių partijų sąskaitas, apie kurias visi žinojo, tačiau niekados nieko nedarė, nes, kaip sakoma, „karpis niekada neleis išsekti savo paties kūdrai". Galima kalbėti apie mafiją, kurios metastazės persimetė į policiją, teisinę sistemą, politiką. Tačiau nėra prasmės kalbėti apie šiuos dalykus. Po 20 metų mūsų žiniasklaida nuolatos apie tai kalba, tačiau nieko nėra daroma.
Aš eičiau dar giliau ir bandyčiau pažvelgti, kodėl yra būtent taip. Aš buvau vienas iš studentų lyderių 1989 metais. Nepaisant kelių „Pilietinio forumo“ bandymų įtikinti studentus baigti streiką, aš įtikinau jį tęsti tol, kol 1989 metų gruodžio 29 dieną Vaclavas Havelas buvo išrinktas prezidentu. Tai buvo momentas, kai tapo aišku, kad komunizmo žlugimas yra neišvengiamas. „Pilietinis forumas“ iš esmės pradėjo mus prašyti baigti streiką jau lapkričio 24 dieną, kai atsistatydino politbiuras.
Tačiau mes nenorėjome iš komunistų sudarytos naujos vyriausybės. Mes nenorėjome tokių ilgalaikių komunistų kaip Jiris Hašekas, Ladislavas Adamecas ar Cestmiras Cisaras. Mes norėjome V. Havelo. Jis buvo garantija, kad mes turėsime laisvus rinkimus ir tikrą demokratiją.
Mes streikavome ilgą laiką, tačiau dabar man atrodo, kad tai vis dėlto darėme nepakankamai ilgai. Dabar, po 20 metų, man aišku, kad 1989 metais laimėjome ne mes, o komunistai. Jie liko komunistais ir bus jais amžinai, nesvarbu kaip jie vėl ir vėl persidažytų savo raudoną spalvą. Ir mes patys nesugebėjome iš savo galvų išrauti komunistinio stiliaus mąstymo.
Tikrieji laimėtojai
Po 20 metų man aišku, kad mes, studentai (ir visas „Pilietinis forumas“ bei visuomeninis judėjimas prieš smurtą), net ir būdami opozicijoje vaidinome vaidmenis, kurių scenarijų parašė kažkas kitas. Aš neturiu laiko čia būti sistematiškas, tačiau paminėsiu komunistinį Prognostikos institutą, iš kurio iškilo visas porevoliucinis elitas: Vaclavo Klauso dešinieji, Milošo Zemano kairieji ir Vladimiro Dlouhy‘io centristai. Ilgametis komunistas Marianas Calfa galiausiai baigė šalia V. Havelo ir nuo 1989 iki 1992 metų vadovavo šalies vyriausybei.
Tikroje revoliucijoje (net ir pasibaigusioje be kraujo praliejimo) yra laimėtojai ir pralaimėtojai. Ir laimėtojai dažniausiai elgiasi kaip nugalėtojai. „Mes perėmėme valdžią ir atsakomybę“ – galėjome sakyti. „Mes skelbiame komunistinę diktatūrą nelegalia. Mes įkuriame demokratinę, teise paremtą sistemą. Mes prisiimame pareigą teisti ir nubausti tuos, kurie tarnavo diktatorinei sistemai ir kurių nusikaltimai yra įrodomi“.
Tačiau to neatsitiko. Vietoje to demokratai susėdo parlamente, vyriausybėje ir universitetuose su buvusiais nusikaltėliais. Privačias, pusiau privačias ir valstybine kompanijas užplūdo buvę komunistinės slaptosios policijos agentai ir buvę komunistiniai biurokratai. Ir mes bandėme kurti demokratiją ir rinkos ekonomiką kartu su šiais atsivertusiais draugais.
Dabartinė karta daug išmoko iš porevoliucinės kartos. Vienas iš pavyzdžių yra 2008 metų vasarį įvykęs V. Klauso perrinkimas prezidentu. Pergalė buvo iškovota brutaliai spaudžiant įstatymų leidėjus – buvo manipuliuojama, terorizuojama ir veikiausiai net papirkinėjama. Žiniasklaidoje buvo kalbama apie milijonines sumas.
Tačiau net ir tokiu atveju, jei papirkinėjimo nebuvo (tai neįrodyta), tai, ką matėme, yra pakankamai. Po kiekvieno balsavimo mes palikdavome Vladislavskio salę jausdami, kad, vos paskus už kampo, mus gali pervažiuoti automobilis. Parlamentarai anoniminiuose laiškuose gaudavo kulkas (policija savaime suprantama taip ir nenustatė, kas jas siuntė).
Per pirmąjį balsavimo raundą žurnalistai kryptiniais mikrofonais įrašė vidaus reikalų ministro ir aktyvaus V. Klauso rėmėjo Ivano Langerio grasinančius žodžius, kad „kažkas sės į kalėjimą“. Tad niekas nenustebo, kai rinkimų „organizatoriai“ į tai atsakė uždrausdami žurnalistams naudoti tokius mikrofonus kituose balsavimo etapuose. Nė vienas iš persekiojamų parlamentarų nebesiryžo prieštarauti.
V. Klausas pilyje sėdi ne todėl, kad jis yra geriausias iš mūsų. Jis yra ten, nes dingo kai kurių įstatymų leidėjų drąsa. Dėl to, kad dalis jų pasijuto paslaptingai susirgę. Dėl to, kad kai kurie jų buvo pakviesti pasikalbėti prie pietų stalo. Nes kai kuriems netiesiogiai buvo grasinama kalėjimu. Dėl to, kad kai kurie savo namų pašto dėžutėse rado vokus su kulkomis.
Bet kurioje normalioje šalyje tokie rinkimai būtų buvę pripažinti nekonstituciniais ir anuliuoti. Tačiau čia niekas neprotestavo. Šuo loja, o karavanas juda, teigiama patarlėje. O dabar prezidento rūmuose sėdi žmogus, kurio vienintelė kvalifikacija būti prezidentu yra geras rusų kalbos mokėjimas.
Kas buvo pasiekta
Aš patekau į Senatą 2002 metais ir per 6 metus trukusią kadenciją bandžiau įgyvendinti tikrus lūkesčius, kurie buvo suformuoti prieš 20 metų. Bandžiau apšviesti komunistus ir ištrinti storą liniją, kurią V. Klausas nubrėžė prieš mūsų praeitį. Siekiau sukurti moralią atmosferą tikros demokratijos kūrimui. Tam reikėjo nuo buvusių komunistų ir jų įtakos išvalyti 3 pagrindines demokratijos atramas – valstybinę administraciją, vietos savivaldą ir teisinę sistemą.
Kol kas per 20 metų nuo komunizmo žlugimo dėl komunistinių nusikaltimų buvo apkaltinti 173 žmonės. 74 buvo formaliai nuteisti, tačiau vos 8 buvo įkalinti, o 22 skirta lygtinė laisvės atėmimo bausmė. Tai įrodo, kad mes dar turėsime palaukti, kol 1989 metų svajonė gyventi normalioje, funkcionuojančioje demokratijoje bus įgyvendinta. Mano spėjimu, tai užtruks dar bent 20 metų ir dalis 1989 metų kartos to nebeišvys.
