Kiekvieną savaitgalį kviečiame susipažinti su įvairiais istoriniais įvykiais ir sužinoti šį tą naujo.
Genocidas Ruandoje dažnai yra aiškinamas dviejų etninių grupių, tutsių ir hutų, konfliktu. Tačiau iš tiesų galima kalbėti tik apie „įsivaizduojamas etnines grupes“: tutsiai ir hutai kalbėjo viena kalba, gyveno vienoje teritorijoje, turėjo bendrą kultūrą ir tikėjo tais pačiais dievais. Skirtumai tarp jų ryškėjo statuso ir klasių klausimais. Hutai daugiau užsiėmė žemdirbyste, o tutsiai – gyvulininkyste. Ilgainiui tutsiai užėmė labiau privilegijuotą padėtį, o hutai ir toliau liko neturtingais valstiečiais.
Tokį jų pasiskirstymą ir užtiko kolonizatoriai. Pirma vokiečiai, kurie nieko nesiėmė keisti. Vėliau belgai, kuriuos iš pradžių taip pat tenkino tokia tvarka. Ir tie, ir kiti naudojosi tutsiais kaip „administraciniais tarpininkais“ valdant teritorijas.
Visi nepopuliarūs sprendimai, kuriuos priėmė kolonizatoriai, tokie kaip žemės reforma, kurios metu hutų bendruomenės žemės buvo konfiskuotos ir privatizuotos išmokant minimalią kompensaciją, buvo atliekami tutsių rankomis. Belgai taip pat vykdė švietimo, sveikatos apsaugos, žemės ūkio reformas, skirdami vietininkais ir administratoriais tutsius.
Vietos gyventojus suregistravo pagal tautybę: kiekvienam pasiūlė patiems ją nusistatyti. 14 proc. priskyrė save tutsiams, 85 proc. – hutams ir 1 proc. – tva pigmėjams. Ir jeigu anksčiau praturtėję hutai galėjo tapti tutsiais, tai po pasų įvedimo tai tapo neįmanoma – atsirado kastos.
Po Pirmojo pasaulinio karo tutsiai ir jų karalius pradėjo reikalauti nepriklausomybės. Belgai, kurie nenorėjo netekti kolonijos, nusprendė atsiremti į hutus – didžioji tutsių valdininkų dalis buvo pakeista į hutus. Tačiau dekolonizacijos proceso sustabdyti nepavyko, ir 1962 metais pasaulio žemėlapyje atsirado dvi naujos valstybės: Burundžio karalystė, kur valdžia atiteko tutsiams, ir Ruandos respublika, kur valdė hutai.
Ruandoje hutai pradėjo tutsių išstūmimo iš visuomenės gyvenimo politiką: tutsių partijos buvo uždraustos, buvo įvestos išsilavinimo kvotos, apribotas vietų valdžioje skaičius ir net privatus verslas. Kariuomenėje tutsiai negalėjo tapti karininkais, o kariams hutams buvo draudžiama tuoktis su tutsių moterimis. Periodiškai buvo rengiami pogromai: juk, nepaisant to, kad tutsių nebeliko politiniame elite, jie vis dar gyveno daug geriau už hutus.
Visa tai nulėmė, kad iš Ruandos pradėjo masiškai bėgti tutsiai: apie 300 tūkst. pabėgo į Burundį, Ugandą, Tanzaniją ir Zairą (dabar – Kongo Demokratinė Respublika). Gyvendami ir turėdami pabėgėlių statusą jie netrukus pradėjo agituoti dėl grįžimo į tėvynę: buvo masiškai kuriami tutsių partizanų būriai, kurie rengė išpuolius ir diversijas Ruandoje. Ruandos hutai šiuos būrius vadino „inyenzi“ – tarakonais. Vėliau ši žymė buvo prilipdyta visiems tutsiams be išimties.
Trapi taika ir pilietinis karas
Smurtas sumažėjo po to, kai Ruandoje įvyko karinis perversmas ir vadovauti šaliai ėmėsi Juvenalis Habyarimana. Jis paskelbė, kad šalies politinė kryptis yra Vakarai, Ruanda sulaukė daugiau humanitarinės pagalbos, baigėsi tutsių persekiojimai – pats J. Habyarimana buvo hutas.
Trapi taika tarp dviejų tautų išsilaikė pusantro dešimtmečio, kol kaimyninėje Ugandoje neprasidėjo pilietinis karas. Tutsių partizanų būriai, jau turėję karinės patirties, palaikė sukilėlių lyderį Joveri Museveni ir padėjo jam tapti šalies prezidentu. Jis, savo ruožtu, palaikė tutsius, kuomet šie pradėjo reikalauti iš Ruandos valdžios leidimo grįžti į tėvynę. Tačiau Ruandoje jų nelaukė. Tuomet tutsiai nusprendė rinktis kitą kelią.
Ugandoje, palaikant vietos tutsių valdžiai, buvo suformuotas Ruandos patriotinis frontas (RPF), kuris siekė kariniu būdu nuversti hutų režimą Ruandoje. 1990-aisiais ginkluoti būriai įsiveržė į Ruandą, tačiau hutams į pagalbą atėjo prancūzų ir kongiečių kariuomenė. RPF teko atsisakyti plataus masto puolimo ir pradėti partizaninį karą. Ruandoje prasidėjo pilietinis karas.
1993-iaisiais abi konflikto pusės pasirašė Arušo susitarimą. Pagal jį Ruandoje buvo numatyta paskelbti laikinąją vyriausybę, į kurios sudėtį bus įtraukti ir RPF atstovai, į šalį galėjo grįžti prieš kelis dešimtmečius pabėgę tutsiai. Į šalį buvo pakviesti JT taikdariai.
Tuo metu sumažėjo ir prezidento J. Habyarimano, bandžiusio laviruoti tarp RPF, hutų ir Vakarų šalių interesų, įtaka. Maža to, radikalai iš „Valdžia hutams“, atvirkščiai, pradėjo rinktis populiarumą liaudies akyse. Jų gretas sudarė daugiausiai kariai, reikalavę „galutinio tutsių klausimo sprendimo“. Prie judėjimo prisijungė ir kitos vietinės savanorių grupuotės, susiformavusios RPF puolimo atveju. 1993-ųjų viduryje „Valdžia hutams“ tapo trečiąja pagal galią politine jėga Ruandoje po šalies vadovo ir tradicinės nuosaikiosios opozicijos.
Galimai J. Habyarimanas būtų galėjęs susitvarkyti su politine krize šalyje ir užkirsti kelią genocidui. Tačiau to jau niekas nesužinos.
Prezidento žūtis
1994 metų balandžio 6-ąją leidžiantis Ruandos sostinės Kigalio oro uoste nežinomi asmenys numušė prezidento lėktuvą „Falcon-50“. Žuvo Ruandos prezidentas J. Habyarimanas, Burundžio prezidentas Cyprienas Ntaryamira ir aštuoni aukštas pareigas užėmę abiejų šalių administracijos nariai.
Buvo keliamos įvairios versijos dėl to, kas buvo kaltas: buvo įvardinti hutų radikalai, tie patys tutsiai, net Vakarų spec. tarnybos. Po kelerių metų oficialus tyrimas nustatė, kad išpuolį surengė Ruandos kariuomenės radikalūs hutai. Tačiau konkrečių asmenų, kaltų dėl prezidento žūties, taip ir nepavyko surasti.
Netrukus oro uostą ir aplinkines teritorijas užėmė prezidento gvardija, o miestuose atsirado patruliuojantys kariuomenės būriai ir savanoriai. Tos pačios dienos vakarą buvo įkurtas Ruandos krizių komitetas, sudarytas iš karinės šalies vadovybės. Pagal įstatymus prezidento pareigas turėjo perimti šalies premjerė Agathe Uwilingiyimana, tačiau kariškiai atsisakė pripažinti jos valdžią ir pavadino ją tutsių statytine.
Pabaigos pradžia
Balandžio 7-ąją karinei chuntai vadovavęs Theoneste Bagosora apkaltino dėl prezidento žūties RPF. Jis įsakė kariuomenei ir savanorių būriams pulti tutsius ir žudyti visur, kur tik juos aptiks, – „juk jie palaiko RPF“. Th. Bagosora taip pat pareikalavo nušalinti kai kuriuos buvusios vyriausybės narius, nuosaikesnius Ruandos politikus ir žurnalistus, o taip pat visus, kurie galėtų trukdyti radikalų planams.
Praėjus kelioms valandoms po lėktuvo katastrofos Ruandos premjerės namus apsupo vietos žandarai ir prezidento gvardija, kuriuos po prezidento žūties saugojo JT taikdariai. Dešimt „žydrųjų šalmų“ buvo nužudyta, o A. Uwilingiyimana sušaudė vietoje: buvo šauta į veidą ir išsityčiota iš kūno.
Pas darbo ir komunalinių reikalų ministrą Lando Ndasingwa atėjo prezidentinės gvardijos kariai. Iš pradžių jie pareikalavo iš jo pinigų, o vėliau surinko visą šeimą vonios kambaryje ir sušaudė. Iš pradžių patį politiką, tuomet jo motiną, vaikus ir tarną.
Informacijos ministrą Faustiną Rucogoza kartu su žmona ir dviem vaikais nuvežė į prezidentinės gvardijos stovyklą. Vienas iš karių, vykęs su jais, šaukė: „Užmuškit šunį!“ Visi jie buvo sušaudyti, kūnai suversti į griovį.
Dar viena auka tapo vienos iš opozicinių partijų vicepirmininkas Felicienas Ngango. Jo žmoną ir vaikus užmušė vietoje, o patį F. Ngango atvedė į prezidento gvardijos stovyklą, iš pradžių apklausė, o vėliau netoliese esančiame miške sušaudė.
Nebuvo apsiribota tik opozicijos lyderiais, visuomeniniais ir religiniais veikėjais. Kigalyje prasidėjo kariškių ir savanorių būrių teroras. Jie ėjo iš anksto sudarytais adresų sąrašais ir žudė ne tik tutsius, bet ir „nepatikimus“ hutus.
Balandžio 7-osios rytą prasidėjo žudynės visoje šalyje. Baudžiamosiose akcijose dalyvavo ne tik kariai ir „interahamwe“ (sukarinta hutų organizacija), tačiau ir paprasta liaudis. Žudė dažniausiai kapodami mačetėmis, tačiau buvo naudojami ir kirviai, pagaliai, geležiniai virbai.
Genocidas – tai masinės beprotystės forma, kurios metu dingsta moralės normos ir žmogiškieji įstatymai. Tačiau tam, kad iš proto išeitų visa tauta, reikalingas autoritetas, kuris pagrįstų tokių nusikaltimų teisėtumą. Ruandoje tokiu autoritetu tapo žiniasklaida, o tiksliau – „Tūkstančio kalvų radijas“.
„Tūkstančio kalvų radijas ir televizija“
Šalyje daugelis gyventojų buvo pernelyg skurdūs, kad leistų sau televizorių. O daugelis – ir neišsilavinę, spauda ten nebuvo pernelyg populiari. Pagrindinis informacijos šaltinis liaudžiai buvo radijas.
„Tūkstančių kalvų šalis“ – vienas iš neoficialių kalnuotosios Ruandos dalies pavadinimų. Jį gavo ir privati radijo stotis, kurią finansavo hutų radikalai. Mažiau nei per metus (nuo 1993-ųjų) ši radijo stotis tapo populiariausia Ruandoje. Tai aiškinama tuo, kad į liaudį kreipėsi gyva ir neišsilavinusiems gyventojams aiškia kalba.
Grojo daug šiuolaikiškos muzikos, daug humoro laidų, kurių metu buvo galima skambinti: klausytojai dalijosi su laidų vedėjais naujienomis ir kartu su jais skleidė gandus ar komentavo įvykius.
Kuomet prasidėjo genocidas, pagrindiniu radikalų įsakymų ruporu ir tapo „Tūkstančių kalvų radijas“. Eteryje buvo duodami praktiniai patarimai: skaitomi adresai, kuriuose gyveno tutsiai; pasakojama, kaip slėpti kūnus nuo aerofotografavimo ir kaip tuos kūnus sunaikinti; visa tai buvo palydima raginimais „versti aukštus medžius“ (aliuzija į aukštą tutsių ūgį) ir „naikinti tarakonus“.
Ir visą tą laiką radijo stotys įtikinėjo hutus, kad už tutsių žudymą nebus jokios bausmės.
Žiaurumai
Aktyvų dalyvavimą genocide pademonstravo ne tik kariuomenė ir spec. daliniai, tačiau ir dauguma paprastų hutų – specifinis Ruandos tragedijos bruožas. Žudymai tapo norma, visi ankstesni ryšiai ir santykiai, visi moraliniai principai neteko savo prasmės.
Yra dokumentuotų atvejų, kuomet hutė nužudė savo vyrą tutsį mačete, o vėliau įsakė „interahamwe“ nužudyti jos vaikus. Ir ji net nebuvo žemutinio visuomenės sluoksnio dalis – dirbo „Air Rwanda“.
Šį genocidą išskiria dar ir tai, su kokiu išskirtiniu sadizmu buvo vykdomi žudymai.
„Interahamwe“ apkaltino mano tėvą bendradarbiavus su RPF, todėl jie atėjo į mūsų namus ir sukapojo jį į gabalus. Jie (tėvai) mirė ne iš karto. Smogikai pjovė kiekvieną jų kūnų dalį: pirštus, rankas, kojas, nosį, ausis – viską. Vėliau jie nušveitė juos nukraujuoti, kol neatėjo mirtis“, – pasakojo Antuanas Rwanta.
Ugandos parlamentaras Manuelis Pinto, vadovavęs misijai, kurios metu buvo nuo Ruandos genocido aukų kūnų valoma Viktorijos ežero pakrantė, pasakojo: „Aš niekada nemačiau tiek neapykantos, kaip ši, per visą savo gyvenimą. Čia jų (lavonų) taip daug! Vaikai susmeigti ant kuolų. Aš mačiau moterį, perkirstą perpus. Jie pjovė krūtis ir vyriškus lytinius organus“.
Tutsiai, kurie bandė gelbėtis nuo sunaikinimo, ieškojo prieglobsčio mokyklose, ligoninėse ir bažnyčiose. Tačiau pateko į spąstus – būtent ten pirmiausiai ir žygiavo žudikų būriai.
Balandžio 9-ąją „Katalikų apaštalijos bendruomenė“ bažnyčioje Kigalyje pasirodė prezidentinės apsaugos ir „interahamwe“ kariai. Jie surengė tikras skerdynes, kurios tęsėsi kelias valandas. Žudikų nė kiek netrikdė ir dviejų lenkų stebėtojų iš Jungtinių Tautų misijos Ruandoje buvimas. Maža to, jie buvo priversti, kartu su kunigais, stebėti tai, kas vyksta viduje. Keli smogikai šautuvų buožėmis „prižiūrėjo“, kad stebėtojai viską matytų. Kuomet užpuolikai išėjo, stebėtojai į JT tautų misijos štabą išsiuntė žinutė: „Atvykite greičiau: jie čia žudo“.
Į įvykio vietą atvyko grupė taikdarių, vadovaujamų Brento Beardsley’aus. Jie aptiko daugiau nei 150 lavonų pastato viduje, daug mirusių žmonių lauke. Gyvi liko 15 tutsių, tačiau visi jie buvo sunkiai sužeisti.
„Nėščioms moterims, – prisiminė B. Beardsley’us. – buvo perpjautas pilvas, gemalai mėtėsi ant grindų. Vienas jų buvo sukapotas į gabalus. Aš… mačiau vieną mamą su kūdikiu. Ji buvo mirusi, jos drabužiai – nuplėšti. Vaikas dar buvo gyvas ir bandė žįsti krūtį“.
Genocidas Ruandoje išskyrė ir tuos, kurie turėjo tarnauti žmonėms: gydytojus, mokytojus, kunigus. Daugelis gydytojų gelbėjo tutsius, slėpdami juos ligoninėse. Tačiau buvo ir tokių, kurie atsakydavo suteikti prieglobstį ir gydymą, uždarydami pabėgėliams duris. Taip pat elgėsi ir mokytojai, o kai kurie iš jų aktyviai dalyvavo naikindami tutsius, žudydami net ir savo mokinius.
Tų dienų Ruandos įvykiai suskaldė ir bažnyčią: vieni kunigai slapstė persekiojamus žmones, o kiti dalyvavo žudynėse. Buvo ir tokių, kurie likdavo kartu su slepiamais žmonėmis ir paaukojo savo gyvybes.
Vieni kunigai organizavo įtvirtinimus ir kelias dienas atlaikydavo užpuolikų šturmą, o kiti, atvirkščiai, rengė puolimus ir žudynes. Kigalio „Šventosios šeimynos“ katalikiškos bažnyčios kunigas Wenceslas Munyashaka išdavė „interahamwe“ šimtus tutsių, kurie slėpėsi po jo stogu, įskaitant ir vaikus. Jis taip pat asmeniškai prievartavo moteris ir žudė pabėgėlius.
Genocido metu tik keli aukštas pareigas užimantys katalikų, metodistų ir anglikonų bažnyčių atstovai viešai kreipėsi į žmones, prašydami nutraukti masines žudynes. Kiti apsimetė, kad nieko nevyksta.
Nepaisant to, kad Romos popiežius Jonas Paulius II buvo vienas pirmųjų, kurie įvardijo įvykius Ruandoje genocidu, Vatikanas vėliau bandė ginti nusikaltimais kaltinamus kunigus ir kai kuriems iš jų netgi padėjo pasprukti į užsienį.
Po genocido daugelis išgyvenusiųjų paliko krikščionių bažnyčią ir perėmė islamą. Būtent musulmonų tikėjimas buvo vienintele konfesija, kuri be kalbų pasmerkė genocidą. Per 10 metų po tragedijos musulmonų skaičius Ruandoje išaugo dukart – nuo 7 iki 14 proc.
Bandymai apginti tutsius
Tačiau ne visi pasidavė visuotinei panikai. Ir Kigalyje, ir regionuose buvo tų, kurie bandė žmones apsaugoti.
„Ruandos Šindleriu“ tapo sostinės „Tūkstančio kalvų“ viešbučio savininkas Paulis Rusesabagina. Pats jis yra hutas, tačiau jo žmona – tutsė. Vyras savo viešbutyje paslėpė ir nuo mirties išgelbėjo 1268 žmones. Norėdamas juos apsaugoti, jis kreipėsi į tarptautines organizacijas ir įvairų šalių URM atstovybes, bei papirkinėjo vietos pareigūnus milžiniškais kyšiais. Remiantis jo istorija yra sukurtas ir filmas.
Mažiau žinoma yra herojiška Muginos miesto burmistro Callixte Ndagijyimana istorija. Callixte’as organizavo vietos bendruomenę kovai su smurtu ir padėjo šimtams pabėgėlių, besislapstančių vietos bažnyčioje. Jis suteikė jiems reikalingų daiktų ir maisto. Kuomet į Muginą suplūdo „interahamwe“, bandžiusių nuteikti vietos bendruomenę prieš tutsius, jis asmeniškai apsiėmė ginti pabėgėlius, kartu su vietos policijos būriu. Balandžio 21-ąją burmistras buvo nužudytas, o miestelyje prasidėjo šiurpios tutsių skerdynės.
Tutsius bandė apginti ir JT taikdariai. Tačiau jų buvo pernelyg mažai – po dešimties taikdarių žūties, saugojant tuometinę šalies premjerę, JT Saugumo Taryba vienbalsiai nubalsavo už misijos atitraukimą. Iš 2500 karių Ruandoje liko 270 taikdarių, kuriems buvo griežtai apribotas leidimas naudoti šaunamuosius ginklus: tik savigynos tikslais.
JT misijos taikdarių korpusui Ruandoje vadovavo Kanados generolas Romeo Dallaire’as. Po misijos apimčių sumažinimo jis gavo įsakymą palikti šalį, tačiau nepakluso ir ne tik liko, tačiau ir įkūrė specialias saugumo zonas tutsiams. JT taikdariai užtikrino maisto, medicinos pagalbos tiekimą į šias teritorijas ir saugojo jas. Dėl generolo veiksmų pavyko išgelbėti apie 32 tūkst. žmonių.
Skerdynių pabaiga
Jau gegužę genocido Ruandoje mastas tapo akivaizdus visai pasaulio bendruomenei, kurios dėmesys tuo metu buvo nukreiptas į įvykius Jugoslavijoje. JT Saugumo Taryba nubalsavo už būtinybę didinti taikdarių skaičių iki 5500 žmonių, tačiau rezoliucijos įsigaliojimą teko atidėti dėl to, kad valstybės nenorėjo finansuoti misijos.
Genocidą sustabdė RPF puolimas. Savanoriai pradėjo brautis į šalies vidų dar balandžio 7-ąją, kai tik buvo sužinota apie masines tutsių žudynes.
RPF kariuomenė atkirto Kigalį nuo tiekimo kelių, užgrobė teritorijas į šiaurę ir rytus nuo sostinės. Balandžio pabaigoje tutsiai jau kontroliavo visą sienos su Tanzanija ruožą ir prasidėjo puolimas iš pietų ir vakarų. Pakeliui jie faktiškai nesutiko pasipriešinimo.
Antroje birželio pusėje RPF visiškai apsupo Kigalį, o mūšiai už sostinę tęsėsi dar dvi savaites. Birželio 4-ąją Kigalis kapituliavo, mėnesio viduryje katipuliavo ir keli likę miestai, kur dar veikė hutų valdžia.
Rugpjūtį į Ruandą atvyko JT pažadėta taikdarių misija.
Nusikaltimas ir bausmė
Genocidas buvo baisus: Ruandos gyventojų skaičius per metus sumažėjo beveik dukart. 1994-ųjų pradžioje Ruandoje gyveno beveik 7,5 mln. žmonių. Metų pabaigoje Ruandoje liko kiek daugiau nei 4 mln. žmonių.
Genocido aukomis, anot JT, tapo 800 tūkst. žmonių. Ruandos valdžios duomenimis – daugiau nei milijonas.
Dar du milijonai pabėgo iš Ruandos. Tai buvo hutai, kurie baiminosi tutsių keršto, – ir tam buvo pagrindo – atsakomojo RPF pogromo metu žuvo kelios dešimtys tūkstančių hutų.
Genocido pasekmės Ruandoje juntamos iki šiol: tais metais, anot JT, buvo išprievartauta nuo 100 iki 250 tūkst. moterų. Daugelis jų buvo užkrėstos ŽIV, daugelis pastojo. 2014-aisiais auga milijonas našlaičių – tai yra ŽIV/AIDS aukų ir 1994-ųjų genocido pasekmė.
Tyrimo ėmėsi iškart trys teisminės instancijos: pačios Ruandos teismai, Tarptautinis Ruandos baudžiamasis tribunolas ir vietos „Gachacha“ teismai, kuriuos aukų artimieji ir kaltinamieji rinkdavosi atviroje aikštėje, o teisėjai vietoje nagrinėjo bylas. Per 10 metų dėl kaltinimų genocidu buvo nuteista apie 1,3 mln. žmonių.
Tarptautinis tribunolas svarstė aukščiausias pareigas užėmusių žudynių organizatorių ir vykdytojų klausimus – viso apie 100 žmonių. Kalėjimu iki gyvos galvos buvo nuteistas pagrindinis genocido organizatorius Theoneste’as Bagosora, sugautas po poros metų vienoje iš Afrikos valstybių.
Tokios pačios bausmės sulaukė ir laikinosios vyriausybės premjeras Jeanas Kambanda, taip ir nepripažinęs genocido fakto, „Tūkstančio kalvų radijo ir televizijos“ įkūrėjas ir direktorius Ferdinandas Nahimana ir laikraščio „Kangura“ redaktorius Hassanas Ngeze.
Radijo laidų vedėjas Georges Omaras Ruggiu (belgas, vienintelis europietis, nuteistas dėl genocido Ruandoje), atvirai skatinęs žudyti tutsius, gavo 12 metų kalėjimo.
Genocidą nutraukęs RPF lyderis Paulis Kagame pastaruosius 19 metų užima Ruandos prezidento postą. Jis įsakė atšaukti reikalavimą įrašyti „tautybę“ šalies dokumentuose. „Mes nesiskirstome į tutsius ir hutus. Mes visi – ruandiečiai“, – nuolat kartoja jis savo kalbose.
Prieš 25-erius metus – radijo ir televizijos epochos metu – per 100 dienų žuvo milijonas žmonių.
