Manau, kad iš jų paėmiau didžiulę patirtį. Ir kai mums būna, atrodo, kažkokių didelių problemų ir skundžiamės, kaip yra blogai, tai jie sako, kad mes išgyvensim, mums viskas bus gerai. Ir mes, palyginus su jais, Lietuvoje neturime problemų.
Su kolegomis iš Kijevo pajudėję į šalies pietryčius bendrosios praktikos slaugytojai V. Plučas ir Julius Marcinkevičius sako, kad didžiausią savo darbo prasmę mato ten, kur yra šiuo metu.
„Kijeve labai reikėjo pagalbos prieš tris savaites, mėnesį. Dabar gi atvyko daug medikų ir medicinos personalo iš šalies rytų, visi daugmaž bazuojasi Kijeve. Tad mes patys nusprendėme ir susiradome kitą vietą, kur dabar labiau reikia pagalbos, tai mes ten dirbame ir mumis labai džiaugiasi“, – portalui tv3.lt kalbėjo Šeškinės poliklinikos slaugytojas V. Plučas.
Jis pasakojo, kad Kijeve lietuvių medikų komanda išsiskyrė į dvi grupes po 12 žmonių – vieni išvažiavo į pietryčius, kiti – į kitą pusę.
Šiuo metu valstybinėje įstaigoje dirbantys medikai pagalbą teikia civiliams gyventojams ir teigė esantys labai patenkinti darbo sąlygomis. „Gydymas vyksta visu pajėgumu, o humanitarinė pagalba, visos kitos priemonės yra labai naudingos ir reikalingos ukrainiečiams“, – pažymėjo jie.
Stebina karo paliktos žaizdos
Anot J. Marcinkevičiaus, darbas Ukrainoje iš esmės nesiskiria nuo įprasto tėvynėje, tenka susidurti su įvairiais pacientais, daugiausiai laiko užima pooperaciniai įvairių drenų, žaizdų, traumų perrišimai.
Vis dėlto kai kurie sužeidimai nuteikia itin nejaukiai, mat net nesitiki, kad tokių dar gali būti gyvenant 21 amžiuje.
„Kol kas esame chirurginiame skyriuje, labai daug perrišimų yra, bet pasitaiko ir tokių neįprastų, kitokių nei Lietuvoje. Tokių, kurie atsirado dėl karo veiksmų“, – pastebėjo Klaipėdos universitetinėje ligoninėje dirbantis slaugytojas.
„Perrišinėjau vienam žmogui žaizdą ir galvojau: „Dieve, Dieve, ar dar gali taip būti 21 amžiuje?“ – atviravo V. Plučas.
Stebina stiprybė
Medikai pasakojo, kad karas neišvengiamai palietė kiekvieną, tačiau stebina žmonių pozityvumas.
„Žinoma, jaučiasi, kad šalyje vyksta karas, ne tokios nuotaikos kaip taikos metu, visada turi būti pasiruošęs nenumatytoms situacijoms. Bet gydytojų, slaugytojų pozityvumas stebina. Jie sako, kad viską išgyvensim, pas mus ateis taika ir viskas bus gerai. Tai motyvuoja jiems dar labiau padėti, kad pas juos kuo greičiau ateitų taika ir jie nepervargtų“, – kalbėjo V. Plučas.
Antrindamas jam J. Marcinkevičius tikino, kad iš kolegų ukrainiečių nusiteikimo galima tik pasimokyti.
„Iš viso medicinos personalo galima pasimokyti jų drąsos ir pozityvumo. Jie labai realistiškai žiūri į dabartį ir labai optimistiškai į ateitį. Tai drąsūs žmonės ir galima pasimokyti iš jų“, – pastebėjo slaugytojas.
„Šiaip galiu labai pasidžiaugti, kad jie mus taip šiltai priėmė, džiaugiasi, jog atvažiavom, ne tik nuotoliu palaikom juos. Jie sako – jūs esate labai drąsūs žmonės, kad čia atvažiavot, labai jums ačiū, kad nepabijojote, nes ne kiekvienas galėtų atvažiuoti į karo draskomą šalį. Tai jie yra labai laimingi, kad mes čia esame, ne tik kad jiems padedame, bet ir emociškai palaikome“, – antrindamas kolegai kalbėjo V. Plučas.
Didžiausias pozityvumo pavyzdys
Medikai teigė galbūt daugiausiai nerimo pajautę vos įvažiavę į šalį, o dabar ir naktimis gaudžiančios sirenos nekelia tokios nuostabos. Prisimindamas pirmąsias akimirkas vos įvažiavus į Ukrainą, Šeškinės poliklinikos slaugytojas pasakojo tada išties suvokęs, kad atvyko į šalį, kurioje vyksta karas.
„Suvokiau, kad palikome savo saugią šalį ir išėjome iš komforto zonos. Tai tada kiek gąsdino, pirmomis dienomis dar kreipėme dėmesį į oro pavojaus sirenas, bet paskui jau nebe. Tos sirenos skamba centralizuotai, tai niekada negali žinoti, ar bomba nukris, ar dar kas nors įvyks. Bet tas jausmas neapsakomas, Lietuvoje būdamas jo nepatirsi, gyvenime nepatyriau tokio jausmo, kaip vos tik įvažiavus į šią šalį“, – pasakojo medikas.
J. Marcinkevičius atkreipė dėmesį, kad žmonių veiduose akivaizdžiai matosi karo padariniai.
„Retai kada išspausi jų šypseną, bet kai pradedi kalbėti, sakai, kad atvykome padėti, jaučiamas dėkingumas ir šiltas priėmimas iš jų pusės. Tai ir pačiam pozityvumo duoda ir palengvina buvimo čia situaciją“, – pastebėjo jis.
V. Plučas pasakojo kalbinęs žmones tiesiog gatvėse, klausinėjęs, kaip viskas prasidėjo, kaip jie jautėsi: „Tai iš pradžių visiems buvo baisu, jie negalėjo patikėti, kad tai prasidėjo. Bet, nepatikėsite, jie yra tokie pozityvūs žmonės, tokie optimistai, jie pasakė, kad mes viską išgyvensim ir mums niekas nebaisu. Kai jie taip šneka, man šiurpuliukai per kūną eina, jie man yra didžiausias pozityvumo pavyzdys.“
Abejojančius ragina atvykti savanoriauti
Pašnekovai turėjo ką pasakyti ir tiems, kurie vis dar abejoja, kad Ukrainoje vyksta tikras karas.
„Tai tegu atvažiuoja. Jei važiuotų nuo Lenkijos sienos iki Kijevo pamatytų. Yra tik vienas būdas sužinoti. Nes kai pradedi artėti prie Kijevo, akivaizdžiai matosi karo padariniai“, – sakė jie.
„Kai pirmą naktį artėjome prie Kijevo, pradėjo daugėjo blockpostų, kur stovi kareiviai, prie miesto buvo tamsu, aišku, mus pasitiko policija, kuri palydėjo iki viešbučio. Tai naktį nelabai ką matėme, bet ką dienos metu išvydome, tai yra apšaudytų vietų, yra paliktos technikos, visko yra.
Tai aš tiems skeptikams, kurie sako, kad čia kažkas suvaidinta, tegu jie atvažiuoja ir pamato savo akimis, tegu atvažiuoja savanoriauti, jiems reikia tos pagalbos. Jiems reikia ne tik medikų, jiems reikia tų pačių gatvės darbininkų, kurie tvarkytų po karo, nes yra daug apšaudytų vietų, susprogdintų kelių, tegu atvažiuoja, tvarko“, – žodžio kišenėje neieškojo V. Plučas.
Anot jo, ne mažiau pikta dėl kalbų, kad neva į misiją juos atrinko kaip pažįstamus, draugus.
„Tai buvo pikta, kad neva čia mes važiuojame dėl pinigų. Kai registravomės, net nežinojau, kad gausiu atlyginimą, galvojau, viską turiu, tiesiog važiuoju žmonėms padėti. Bet toks žmonių pyktis nesuvokiamas“, – pastebėjo medikas.
Lietuvoje neturime problemų
Paklaustas, kas išvykus į karo purtomą šalį sunkiausia, abu pašnekovai sutiko, kad didžiausias tenka emocinis krūvis.
„Taip, turbūt emocijos, matai, kaip ir tiems žmonėms yra sunku. Aišku, pradžioje buvo sunku, dabar mes jau pripratome prie visko. Lietuvoje jei kas sulūžta, persipjauna, tai supranti, kad buitinė kažkokia žaizda, o čia matai, kad atvežtas iš kažkur“, – sakė V. Plučas.
J. Marcinkevičius neslėpė, kad emocijų pasitaiko visokių, tačiau slegiančias nuotaikas padeda išsklaidyti pačių ukrainiečių nusiteikimas.
„Jų stiprybė, vieningumas ir tave užkrečia ir tos emocijos eina į antrą planą ir tai pakylėja tavo nuotaiką, tu eini, dirbi ir džiaugies, kad esi naudingas ne tik savo rankomis, bet ir pakalbėdamas, kad ir kaip sunkiai man sekasi rusiškai kalbėti“, – savo įspūdžiai dalinosi slaugytojas.
„Šitie žmonės patyrė tiek sunkumų, jie yra visiems pavyzdys, kaip reikia nepasiduoti. Manau, kad iš jų paėmiau didžiulę patirtį. Ir kai mums būna, atrodo, kažkokios didelės problemos ir skundžiamės, kaip yra blogai, tai jie sako, kad mums viskas bus gerai. Ir mes, palyginus su jais, Lietuvoje neturime problemų“, – pridūrė V. Plučas.
Pašnekovai tikino, kad visi išvykusieji tikrai dar norėtų pasilikti, jei tik būtų galimybė, nes matome, kad dar jiems galėtume padėti. Misija baigiasi savaitės pabaigoje, bet jei leistų, dar pasiliktume.
