Krepšinio spragomis susirūpinęs Sireika: „Ar nebijote, kad neturėsime naujų Jasikevičių?“

Portalas tv3.lt tęsia projektą „Kita karta“. Šį kartą analizuojame, kodėl U16, U18 ir U20 reitingo lyderiais tapo aukštaūgiai.

U16 kategorijoje nugalėjo Mantas Kočanas – 207 cm penkiolikmetis. Iki profesionalo karjeros dar jam toli, tad Kauno „Žalgirio“ krepšinio mokyklos auklėtinis dar turėtų išstypti.

U18 reitinge laurus susižėrė dar vienas žalgirietis Paulius Murauskas. Septyniolikmetis jau atstovauja „Žalgirio“ dublerius ir yra sužaidęs rungtynes pagrindinėje komandoje. Žiūrint į tendencijas – ateityje jis gali tapti lengvojo arba sunkiojo krašto puolėju.

Vyriausioje amžiaus grupėje, U20, nugalėtoju tapo Ąžuolas Tubelis, kurio ūgis 210 cm. Antras – Marekas Blaževičius (209 cm). Ateityje, panašu, jų laukia vidurio puolėjo pozicija.

Tačiau, kur perimetro žaidėjai? U20 reitinge trečias liko Augustas Marčiulionis, U18 tokią pačią poziciją gavo įžaidėjas-atakuojantis gynėjas Liutauras Lelevičius. U16 reitinge trečias liko Rokas Antanas Čivilis (192 cm).

Ekspertų nuomone, šviesesnę ateitį ateinančioje kartoje turi aukštaūgiai. Tam pritarė ir ilgametis „Šiaulių“, buvęs nacionalinės rinktinės treneris Antanas Sireika.

„Manau, kad genai. Kažkada užgimė didesni žmonės ir dabar būsime aukštaūgių kraštas. Atsimenu, kai senais laikais stebėdavomės suradę 204 ar 205 cm žaidėją.

Tada Jugoslavijoje aukštų žmonių buvo pilna. Galbūt dabar ūgis pakrypo į mūsų pusę“, – portalui tv3.lt sakė 64-erių A. Sireika.

43 metų trenerio patirtį sukaupęs strategas padėjo išnarplioti klausimą apie stringančią gynėjų kartą. Taip pat, išskyrė individualumo trūkumą.

Pateikiame pilną interviu su vienu įžymiausių Lietuvos krepšinio trenerių, kurio darbo metodikoje – daug šiuolaikines tendencijas atitinkančių elementų.

Treneri, perimetro žaidėjų trūkumas yra ryškesnis. Ar įžvelgiate klaidų jų rengime?

Nenorėčiau būti kritiku. Esu retas žmogus, kuris dirbo ir su vaikais, ir su klubais, ir su rinktine, ir užsienyje. Stebiuosi, kad vaikai nėra skatinami. Juos renka pagal poziciją, sako, kad būsi „centras“ ar panašiai.

REKLAMA

Sporto mokyklose turi būti ieškoma žmonių, kurių didžiausias talentas yra darbui. Žmonės, kurie nebijo dirbti dieną ar naktį.

Kitas dalykas – manoma, kad yra vaikų, kuriuos reikia stabdyti. Jis nori varytis kamuolį, bėgti, mesti. Atvirkščiai – juos reikia skatinti. Nereikia daryti jų įžaidėjais, leisti būti agresyviems.

Manau, kad suskirstome vaikus į pozicijas per anksti. Norėčiau matyti daugiau tokių Lekavičių ar Sabeckių. Pastarasis nors dviejų metrų ūgio, bet įžaidėju statomas.

Reikia pastebėti ar žaidėjas turi savybę lyderiauti, vadovauti. Mano supratimu, galėtų būti kitaip atkreipiamas dėmesys į ūgdymą. Aišku, kiekviena sporto mokykla nori savo pirmenybes laimėti ir mažiau žiūri į individualumą.

Treneris Jonas Kazlauskas yra išsakęs panašią mintį, kad pasigenda naujų Jasikevičių, Macijauskų. Trenerio darbas šiuo atveju, kaip Jūs sakote, yra įžvelgti unikalią žaidėjo savybę?

Taip, būtent, pamatyti, kuo jis išsiskiria. Aš žaidėjams, atėjusiems į „Šiaulius“, nuolat sakau: „Jei darysite taip, kaip visi – ir būsit kaip visi“. Reikia daryti taip, kaip niekas nedaro. Yra toks pasakymas – „krepšinio nesąmonė“.

Ji gali duoti vaisių, rezultatų. Kaip tu įmesi iš pusės aikštės? Kaip įmesi nežiūrėdamas į krepšį? Parodau kartais žaidėjams tokias situacijas, ginasi du žmonės ir klausiu – kaip reikia dabar mesti į krepšį? Jie man sako, kad reikia „atmesti“ kamuolį kitam.

Sakau, kad negalima „atmesti“ – liko 1 sekundė, ką daryti? Tada rodau judesį, kaip sukuosi nuo krepšio nugara ir per galvą, dviem rankom, metu į krepšį nežiūrėdamas. Nes žinau, kad jei mesiu priekiu – mane blokuos.

Tokias savybes ir reikia ugdyti. Yra žmonės, kurie jaučia malonumą išsisukę iš tokios padėties. Jaunimo komandų treneriams reikia tai pastebėti ir neskubėti kišti žaidėjų į pozicijas. Galbūt jis geras individualistas? Gal jis neskirsto perdavimų, bet turi Jameso ar Wilbekino judesius?

REKLAMA

Kaip manote, ar tai yra susiformavusi Lietuvos krepšinio mokyklų problema? Visą laiką pasižymime dideliu komandiškumu, bet su šiuolaikinėmis tendencijomis tai prasilenkia...

Pritarčiau Jūsų minčiai. Reikia gyventi su gyvenimu. Esu senas treneris ir esu visko matęs. Krepšinis keičiasi. Nereikia stebėtis, kad 210 ar 215 cm žaidėjai mėto tritaškius ir jiems reikia duoti laisvės ar žaisti su kamuoliu.

Nebūtinai reikia organizuoti krepšinį pagal pozicijas. Galbūt individualybės gali traukti? Tokios tendencijos vyrauja visame pasaulyje – visi gali varytis, pataikyti, sužaisti individualiai.

Galbūt, negaliu taip teigti, bet galbūt mums reikėtų daugiau kreipti dėmesio į individualų žaidėjų stiprumą.

Treneri, Jūs dirbate jau 43 metus. Jūs ir Jūsų kolegos stebėjote kitokį krepšinį ir jo evoliuciją. Kaip Jūs pats prisitaikėte?

Aš mačiau, kaip darydavo kiti treneriai, bet, matyt, sieloje esu jaunas. Visą laiką norėdavosi kurti kažką naujo.

Nėgalėjome daryti taip, kaip daro kiti – neturėdavome lygiaverčių žaidėjų. Tuometinis „Atletas“ turėjo Saulių Štombergą, Žydrūną Ilgauską, bet mes, „Šiauliai“, susikovėme ir vos nepapuolėme į LKL finalą.

Reikia kažko ieškoti, nėra kito kelio. Neturėdamas lygiaverčių žaidėjų turi rasti išeičių, apgauti.

Turėjome „centrą“, kuris pirmas Lietuvoje mesdavo tritaškius ir tam specialiai kurdavome derinius. Varžovų treneriai tuo metu niekad nesitaikydavo ir palikdavo vidurio puolėjus ant perimetro. Atsimenu, kad daug nevilties įvarydavome varžovams.

Visą laiką buvau ieškojimo kelyje. Važiavau į Japoniją, ten turėjau atradimų ir iš žmogiškosios pusės. Per laiką susiformavo nuomonė: kuo daugiau turi metų – tuo daugiau turi ieškoti. Tai ir stengiuosi daryti.

Nepaisant komandos pajėgumo, savo komandose turite labai puikias sinergijas tarp perimetro ir aukštaūgių žaidėjų. Pavyzdžiui – Edas Cota ir Arvydas Sabonis, Laurynas Birutis ir Donatas Sabeckis. Kur yra paslaptis šio ryšio?

REKLAMA

Manęs žmonės klausia, kaip aš išlieku toks ramus. Visą laiką stebėjau Philą Jacksoną. Jis man imponavo, nes mažai skeričioja rankomis, ramiai elgiasi. Treneris turi dirbti per treniruotes, o ne rungtynėse reikštis.

Būtent iš tų laikų, man labai patiko kaip „Jazz“ duetas Johnas Stocktonas ir Karlas Malone‘as žaisdavo. Su kolegomis pasišnekame, kad turint tokį įžaidėją ir aukštaūgį – viskas, gali lipdyti komandą. Jie žaidė labai ilgai, įgijo gerą ryšį.

Seniai žaidėjams sakau, kad „pikenrolas“ yra krepšinio karalius. Aišku, negali bet kas jo daryti. Man nepatinka žaisti „du prieš du“, jei įžaidėjas negali paduoti gero perdavimo.

Kaip ir paminėjote Edą Cotą, taip paminėsiu „Šiauliuose“ Andrių Giedraitį. Galėjai prie jo lipdyti betkokį kitą žmogų, nes jis paduos laiku perdavimą.

Tokia komunikacija ir dviejų žaidėjų bendravimas mane visada žavėjo. Man tai įstrigo iki pat gyvenimo galo.

Kaip išlikote toks imlus savo darbe per visą trenerio karjerą?

Manęs klausė ar norėčiau, kad mano sūnus būtų treneriu. Atsakiau ne. Pažįstu sūnaus charakterį ir suprantu, kad treneriu gali būti truputį kuoktelėję žmonės, fanatikai. Negali ateiti norėdamas šlovės – treneriu gali tapti, kai dirbsi dieną-naktį.

Džiaugiuosi, kai žmogus nori žinių. Visada sakau, kad tik parodykite, ko Jūs norite išmokti – aš liksiu salėje.

Krepšinis yra mano gyvenimas. Nedirbu dėl pinigų ar kažko. Gyvenime daugiau nieko nemoku, nieko nedirbau. Krepšinis yra mano galvoje ir širdyje, tad stengiuosi jam irgi kažką duoti.

2019-ųjų metų pasaulio čempionatas Kinijoje buvo gan ryškus įrodymas, kad perimetro žaidėjai yra esminis faktorius tarp pergalės ir pralaimėjimo. Tai labai kirto Lietuvai, kai Patty Millsas mėtė per rankas, Evanas Fournier su Nando De Colo žudė lemiamu momentu. Ar matote potencialią grėsmę Lietuvos rinktinės rezultatams per ateinantį laikotarpį?

Aišku, nereikia traktuoti mano žodžių, kaip grynos teisybės. Visą laiką komunikuoju su savo asistentais, kolegomis, tad pasakysiu, ką matau.

REKLAMA

Galiu pasakyti, kad betkokia tendencija sporto mokyklose ar kitur gali duoti teigiamą arba neigiamą rezultatą. Dabar sporto mokyklose yra toks nurodymas – negalima užtvarų statyti, žaisti „du prieš du“.

Galvoju, kad tai yra neteisybė. Esu LKF aukšto meistriškumo komisijoje ir ten išsakiau argumentą – jei laikysimės tokios krypties, ar nebijote, kad neturėsime naujų Jasikevičių?

Jis nėra kažkoks super greitas, šoklus. Jis buvo geras žaidėjas, bet įžaidėjas – geriausias, nes gebėjo laiku paduoti perdavimą. Jis rėkdavo Eurelijui Žukauskui „Aura, Aura!” net nežiūrėdamas, bet jis mato! Mesdavo „alley-oopus“ daug anksčiau ir taip toliau.

To neįmanoma išsiūgdyti. Nemačiau, kaip Jasikevičius žaidė būdamas jaunesnis, bet tai įgijama vaikystėje. Bandau kartais savo auklėtiniams parodyti per treniruotes, bet net juokingai atrodo.

Norėdami turėti daugiau individualiai stiprių žaidėjų – turime leisti žaisti „du prieš du“. Aišku, yra teisingas požiūris, kad mažiau užtvarų – daugiau žaidimo vienas prieš vieną. Iš kitos pusės, turėsime mažiau Jasikevičių.

Kiek esate susipažinęs su „Kita karta“ reitingų lyderiais – Ąžuolu Tubeliu, Mareku Blaževičiumi, Augustu Marčiulioniu, Pauliumi Murausku ir kitais?

Augustą Marčiulionį ir Ąžuolą Tubelį norėjau kviestis į „Šiaulius“. Sakiau Šarūnui Marčiulioniui, kad duokite jį man – išmokysiu žaisti krepšinį.

Tai vyko kažkur prieš du metus. Prašiau nesiųsti į užsienį ir duoti jį į Šiaulius.

Augustas Marčiulionis ir Ąžuolas Tubelis. Kokia jie yra „medžiaga“? Kas Jus sužavėjo?

Augustas yra pasitikintis savimi. Jis nepasimeta situacijose – tai labai svarbu. Susitikęs su žinomu vardu, išlaiko šaltą galvą.

Gerai valdo kamuolį, belieka gerai pataikyti. Taip pat, gerai atlieka perdavimus. Man imponuoja ir jo ūgis. Maži, judrūs žaidėjai turi problemų gynyboje, o didesnio ūgio įžaidėjas, kaip buvo Sabeckis, man patinka.

Ąžuolas man patiko, kad didelis žmogus ir universalus. Jis gerai iš toli nepataiko, bet gali gintis prieš mažesnius, užpulti veidu į krepšį.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų