Dar pačioje pirmoje laidoje A.Pekorius tikino, kad keturi mėnesiai – pakankamas laiko tarpas kažką pasiekti, net jei ir krapštysi nosį. To daryti aš neketinau ir buvau nusiteikęs gana ryžtingai pasiekti maksimalų rezultatą per šį laikotarpį.
Iš karto verta paminėti, kad jį pasiekti buvo lengviau dėl to, kad sporte nebuvau naujokas, o kaip dažnai sakoma – raumuo turi atmintį.
Nesportavęs buvau apie pusmetį, tiek pat laiko valgiau, kas papuola ir to rezultatą mačiau. Buvau pasiekęs vieną blogiausių sportinių formų tiek išvaizdos, tiek savijautos prasme per savo gyvenimą.
Plačiau apie projekto eigą ir rezultatus žiūrėkite vaizdo reportaže!
Blogiausia, kad nebejutau malonumo sportuoti. Tad labiausiai tikėjausi susigrąžinti motyvaciją ir norą. Dirbu sėdimą darbą, tad tikslingas sportas yra labai aktualus - tą suprasdamas treneriui iš karto sakiau, kad noriu ne tik išvaizdos pokyčių, bet ir geresnės savijautos.
Tad kaip viskas vyko?
Supratau, kad meilė sportui grįžta kartu su matomais rezultatais. Kuo geresnius rezultatus matai, tuo didesnis noras eiti sportuoti. Daug sunkiau buvo priprasti prie griežtos ir nuolatinės mitybos.
Buvau įpratęs nuolat užkandžiauti, valgyti, ką panorėjęs ir kada panorėjęs. Teko vėl įprasti prie maisto dėžučių ir keturių sočių valgymų per dieną.
Avižos, kiaušiniai, mėsa, kruopos, varškė, avokadai. Tai sudarė didžiąją mano mitybos dalį ir pirmas porą savaičių tikrai nebuvo lengva nepalūžti.
Vis tik tada įvyko kažkoks lūžis – sveikai maitintis tapo lengva, vis labiau mažėjo noras suvalgyti kažką nesveiko. Kaip parodė laikas – kuo ilgiau sveikai maitiniesi, tuo mažiau nori valgyti kitaip.
Su laiku mažėja potraukis saldumynams, picoms, kebabams ar kitam nesveikam maistui, kol jis galiausiai praktiškai išnyksta.
Per visus keturis mėnesius vadinamą „Cheat day“ - dieną, kai valgai, ką nori – turėjau tik per Šv. Kalėdas.
Projekto pabaigoje jau visiškai nesinorėjo nesveiko maisto, nors iš pradžių įsivaizdavau, kad paskutinės dienos ir apsivalgymo lauksiu kaip išprotėjęs.
Tad net ir pasibaugs projektui toliau valgau iš dėžučių ir iš esmės tą patį maistą, kurį valgiau pastaruosius mėnesius.
Sporte sunkiausia dalis tapo dažnos kardio treniruotės – net ir pirmus tris mėnesius, kai auginome svorį, jas darydavau 3-4 kartus savaitėje po 30 minučių. Pradžioje tai buvo tikra kančia, vėliau atradau būdą, kaip nepastebėti lėtai bėgančių minučių - žiūrėti serialus per „Netflix“. Laikas kaip mat prabėgdavo, o galiausiai atsiradus įpročiui nereikėjo ir serialų.
Kūno svoris per projektą ženkliai nepakito - pradėjau sverdamas 75,7 kilogramo, o aukščiausią tašką pasiekiau sausio pabaigoje, kai svėriau 82,1 kilogramo.
Paskutinį mėnesį šiek tiek metėme svorį ir galutinę projekto dieną jis siekė 80,2 kilogramo. Tad skirtumas tarp pirmų ir paskutinių nuotraukų – vos 4,5 kg.
Kitas svarbus dalykas – stengiausi būti aktyvus ir tada, kai nesportuodavau. Kasdien nueidavau bent 10 tūkstančių žingsnių ir taip palaikiau papildomą aktyvumą.
Galiausiai galiu drąsiai pasakyti – savo tikslą gali pasiekti kiekvienas, svarbu tik noras, kurį paremiate tikslingu darbu ir kantrybė.
Geras treneris taip pat labai svarbu – arba bent jau žmogus, kuris visada jus stumtų į priekį, patartų ir atsakytų į iškilusius klausimus. Tačiau reikia prisiminti ir suprasti – tai ypač aktualu žmonėms, kurie kaltina trenerius ar aplinką, kai nemato norimų rezultatų – kad turite būti teisingi patys sau.
Treneris nuolat prie jūsų nestovės ir tik jūs turėsite suvalgyti būtent tai, kas parašyta, tik jūs turėsite atlikti visus pratimus, kurie surašyti ir taip, kaip liepta. Jei įdėsite tik pusę savęs ir „numuilinsite“ keletą pakartojimų, priėjimų ar treniruočių ir galvosite, kad tai neturės įtakos – klysite.
Svarbiausia, ką išmokau pats ir norėčiau patarti kitiems, kurie irgi nori pokyčių – „atkentėti“ pirmas porą savaičių, kol susiformuos įpročiai ir pradės matytis pirmi rezultatai, būti teisingiems prieš save ir negalvoti, kad kažkas kitas atliks jūsų darbą už jus!
