REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Mama, pažiūrėk, kokie vyrai! – prieš dvylika metų šūktelėjo per žinias reportažą apie vyrų golbolo rinktinę išvydusi tuomet dar mokyklos suolą trynusi Dovilė Janulynaitė. – O mes apie juos nieko nežinome ir negirdime“.

„Mama, pažiūrėk, kokie vyrai! – prieš dvylika metų šūktelėjo per žinias reportažą apie vyrų golbolo rinktinę išvydusi tuomet dar mokyklos suolą trynusi Dovilė Janulynaitė. – O mes apie juos nieko nežinome ir negirdime“.

REKLAMA

Vėliau Dovilė sekė naujienas žiniasklaidoje apie golbolo rinktinę, tačiau niekada nemanė, kad likimas iškrės smagų pokštą.

Netikėta pažintis

Vaikystėje Dovilė visada turėdavo atsakymą į klausimą „Kuo būsi užaugusi?“ Iki penktos klasės ji teigdavo, kad bus anglų kalbos mokytoja. „Kalbos man sekėsi ir patiko, kol penktoje klasėje neatradau biologijos“, – nusijuokia 30-etė gydytoja rezidentė.

Pirmajame rezidentūros kurse mergina susidomėjo CrossFit’u, netrukus tapo trenere, o sporto medicinos sritis pasirodė itin įdomi.

REKLAMA
REKLAMA

„Kaip tik tuo metu golbolo vyrai pasipuošė aukso medaliais Rio de Žaneiro parolimpinėse žaidynėse, – prisiminė Dovilė. – Vėl pamačiau vyrus žiniasklaidoje. Apie juos vėl kalbėjo... O mane draskė dviprasmiški jausmai. Man vis dar atrodė neteisinga, kad neįgaliųjų sportas yra pastumtas kažkur į paraštes“.

REKLAMA

Už pažintį su golbolo rinktine D. Janulynaitė yra dėkinga savo kolegei Daliai Slaninaitei – buvusiai rinktinės gydytojai. Būtent ji pasiūlė paskambinti rinktinės žaidėjui Nerijui Montvydui ir prisistatyti.

Ilgai kaupėsi

„Skambinti delsiau dvi savaites. Nedrįsau. Juk jie – čempionai. Jaučiau didelę pagarbą, – pasakoja Dovilė. – Pamenu, kiek kartų jaudinausi ir repetavau tą „Sveiki, aš noriu būti jūsų komandos gydytoja“.

Po ilgų repeticijų skambutis įvyko: N. Montvydas pasiūlė apsilankyti komandos treniruotėje ir viską aptarti akis į akį.

REKLAMA
REKLAMA

„Draugiška atmosfera, geras humoro jausmas ir, pasakysiu banalią frazę, atrodė, kad atsidūriau laiku ir vietoje. Prasidėjo mūsų draugystė, – pasakojo D. Janulynaitė. – Paklausi, kaip jaučiausi tik pradėjusi darbus su šiek tiek kitokiais negu įprasta sportininkais? Nuo pirmos akimirkos neturėjau diskomforto šiuo klausimu. Šie žmonės yra puikiai prisitaikę gyventi, dirbti, sportuoti. Kai kurie jų gyvena vieni, o susidūrę su nepatogumais gyvenime turi draugų, kurie padeda viską išspręsti. Pažiūrėkite, kaip jie juda aikštelėje – koordinacija, atstumo jausmas. Kas nežino, kažin ar pagalvotų, kad jie nieko nemato per akinius“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bendra svajonė

„Kiekviena pergalė yra džiaugsmas, o kiekvienas pralaimėjimas praslenka tarsi šešėlis, – apie komandos nuotaikas pasakojo Dovilė. – Po pralaimėjimų vieni mėgsta patylėti, kiti garsiai išsako savo nusivylimą. Po rungtynių, nesvarbu kaip jos baigėsi, yra atliekama analizė. Kartais sportininkai dalį klaidų prisiima sau, dėl jų labai pergyvena, Manau, taip yra kiekvienoje komandoje. Tačiau visada komandose būna optimizmo variklis. Tai žaidėjai, kurie drąsina ir linksmina kitus“.

Gydytoja teigia nuolat komandos nariams primenanti, kad gyvenime jie gali būti tiesiog pažįstamais, tačiau aikštėje ir varžybose reikia prisiminti, kad kiekvienas yra svarbi komandos dalis ir reikia gerbti vienas kitą.

REKLAMA

„Varžybų metu esu visada šalia. Poilsio metu priklausomai nuo nuotaikos – einame pasivaikščioti ar tiesiog sugulam kokiame nors kambaryje ant lovos ir klausome muzikos ar šnekučiuojamės, – pasakoja Dovilė. – Apgailėjome nesėkmę pasaulio čmpionate, bet visi žinome, kad esame ketvirti pasaulyje ir nėra kada liūdėti“.

Pagrindinis golbolo rinktinė tikslas – kelialapis į Tokijo parolimpines žaidynes. „Tai yra visos mūsų komandos svajonė“, – pabrėžė D. Janulynaitė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų