– Pone Prezidente, ar laukiate Eurolygos finalo ketverto?
– Atvirai pasakius, mano požiūriu finalas vyks šį vakarą. Esu tikras – visa tauta galėsime su dideliu džiaugsmu sveikinti „Žalgirį“. Jeigu jis žais taip, kaip per paskutines kelerias rungtynes. Ypatingai didelį įspūdį paliko mačas su Maskvos CSKA. Žalgiriečiai parodė gražų krepšinį ir savo pajėgumą.
Jeigu „Žalgiris“ tokią formą išlaikė, o dar ir aplygino savo kampus, kuriuos jie patys minėjo, pridarę bereikalingų klaidų, drįstu sakyti, kad pasiekė vos ne pasaulinę klasę. Galbūt tai per drąsu, bet galėsime pakelta galva vėl pasakyti, jog esame geriausi Europoje.
Tai lietuvių bendruomenėje jau dabar kelia tam tikrą krepšinio euforiją. Turbūt nėra šeimos, žmogaus, kuris šiomis dienomis nekalbėtų apie „Žalgirį“, krepšinį. Ir tai be galo pakelia nuotaiką. Net primena 1939 metų Europos pirmenybes Kaune. Tada, būdamas gimnazistu, nepraleidau nė vienų rungtynių Kauno sporto halėje. Kadangi gyvenome visai netoli dabartinio S. Dariaus ir S. Girėno stadiono, puikiai prisimenu, kaip dienomis ir naktimis buvo statoma sporto halė. Kalimas skambėdavo beveik visą naktį iki pat ryto.
Prisiminimai grįžta. Taip pat ir nuotaika. Tikrai tikiu, kad vyrai padarys viską, jog Lietuva sekmadienį, o pirmadienį tai tikrai, galėtų paskelbti tautos švente, nedarbo, džiaugsmo diena.
Mano viltys sudėtos į šio vakaro rungtynes. Jaučiu, kad jeigu šiandien pralaušime ledus, eisime iki galo.
– Ar „Žalgirio“ patekimas į finalo ketvertą jums buvo tikėtas?
– Atvirai pasakius, kai „Žalgiris“ pradėjo visą šitą turnyrą, pradžioje buvo tokios tamsiosios mintys – nejaugi krepšinyje esame tiek nusmukę? Tačiau su kiekviena diena nuotaika kilo. Šiandieną, kartu visais, švyčiu ir džiaugiuosi „Žalgiriu“. Tai buvo ir yra mano komanda.
Šiame sezone buvo ir nusmukimų, ir pakilimų. Apskritai, manau, rungtynės su CSKA turėjo savotišką lūžį. Mačas parodė gražų, tikslų mūsų žaidimą. Ypatingai kai CSKA pirmavo turnyro lentelėje ir atrodė nepalaužiama, o mes laimėjome ne tašku ar dviem, o, galima pasakyti, vos ne sutriuškinome varžovus. Mano supratimu, tai davė jėgos ir emocijos – jeigu šiandien galėjome šitaip sužaisti, galime ir iki pat pabaigos.
– Ar turite žalgiriečiams patarimų ir palinkėjimų?
– Ką aš galiu pasakyti? Patarimų jiems tikrai negaliu duoti.
Su Šarūnu Jasikevičiumi esame geri prieteliai. Jam linkiu, kad jo vadovaujama komanda laikytųsi jo nurodyto plano, tada šiandien tikrai galėsime džiaugtis pirmąja pergale. O Lietuvai, manau, jos tikrai reikia.
Šiandien, pažvelgus į mūsų gyvenimą, čia žiūriu daugiau iš politinio taško, yra daug savotiškio nuosmūkio, nusivylimų. Jau nekalbu apie kitas problemas. „Žalgirio“ laimėjimas būtų tikras tautos dvasios pakylėjimas.
– Kaip vertinate Š. Jasikevičių kaip asmenybę ir trenerį? Jis nevengia aštrių viešų pasisakymų.
– Žiniasklaida, aišku, pozityviai ragina „Žalgirį“. Skaičiau įvairių nuomonių. Vieni laikosi su tam tikru atsargumu. Kiti visiškai optimistiškai sako, kad turime pergalę kišenėje.
Apskritai, sakyčiau, mūsų pasiruošimas šitoms rungtynėms tikrai geras. Pasisakymai tiek žmonių, tiek žiniasklaidos, subalansuoti, lygūs. Sudėjus viską į krūvą, esu linkęs manyti, kad viskas baigsis gerai. Būdamas optimistu, beveik noriu sakyti – laimėsim.
Linkiu, kad sekmadienį visi galėtume džiūgauti ir pasveikinti mūsų nugalėtojus.
– „Žalgiris“ paskutinį kartą Eurolygą laimėjo prieš 19 metų – 1999-aisiais. Ką pamenate?
– Prisiminimai labai geri. Tuo metu jau buvau Vilniuje. Nors ir negalėjau pajudėti į oro uostą sutikti žalgiriečių, buvo suorganizuotas radijo ryšys su oro uostu. Turėjau progą garsiai telefonu perduoti visai susirinkusiai gerbėjų miniai ir grįžusiam „Žalgiriui“ savo pirmutinius sveikinimus.
– Kur stebite tokio rango rungtynes, kaip Eurolygos finalo ketvertas? Koks sirgalius esate?
– Gydytojai mane prilaiko, sako nesimaišyti didelėje minioje. Taigi paskutiniu metu, turbūt daugiau dėl sveikatos atsargumo sumetimų, visas rungtynes seku namie, per televiziją. Ramioje aplinkoje. Galbūt ir pats nurodinėju per ekraną, kaip jie turi žaisti. Būna, net juokiuosi, kad esu šeštasis žaidėjas, kartu su jais. Stebiu emocionaliai ir gyvenu krepšiniu.
– Žinome, kad ir pats mėgstate sportuoti. Ar dar paplaukiojate?
– Neapleidžiu. Tiek, kiek sąlygos netrukdo. Paskutiniu metu buvo prispaudusi liga, bet, kaip matote, bandau galutiniai išsikapstyti ir tvirtai jaustis. Esu prižiūrimas gydytojų, laikausi jų nustatytų nurodymų. Kelis kartus per savaitę atliekami masažai.
Šiuo metu mano plaukiojimo rutina sutrikusi, nes esu priklausomas nuo gydytojų komandos. Galbūt artimiausiu metu gausiu progą atstatyti savo rutiną ir triskart per savaitę plaukti baseine.
– O kaip jaučiasi ponia Alma Adamkienė?
– Šiandien dar negaliu pasakyti, kad labai gerai. Buvo toks sutapimas, kad abu beveik kelių dienų skirtumu atsidūrėme ligoninėje. Ten teko praleisti beveik dvi savaites.
Alma, būdama šiek tiek trapesne ir silpnesne, dar nėra tvirta. Tačiau matau, kad jai diena iš dienos po truputį gerėja. Esu tikras, kad su tokiu puikiu oru, kuris yra šiandien ir paskutines kelias savaites, ji atsigaus bei tvirtai atsistos ant abiejų kojų.
– Ne tokios džiugios naujienos jus pasiekia iš šalies politinės padangės. Ką manote apie Lietuvą krečiančius skandalus?
– Pasakysiu atvirai – krepšinis nustelbė visas niūras nuotaikas. Manau, prieš šitą įvykį, kuris mūsų laukia, negadinkim interviu politinėmis temomis, kurios tikrai nepakels mūsų nuotaikų. Išlaikykim šiandieninį dvasinį pakilimą.
– Pabaigai – lieka metai iki prezidento rinkimų. Ar matote lyderį, kuris galėtų įsikurti S. Daukanto aikštėje?
– Nepasakysiu, kad matau išskirtinai vieną. Tačiau galiu pasakysiu tiek, kad džiaugiuosi matydamas keletą aukštesnės pasirinkimo kokybės kandidatų, kurie tikrai galėtų prisidėti prie tolimesnio Lietuvos augimo, jos tvirtėjimo ir pateisintų šalies žmonių viltis.
