REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
31
Donata Karalienė (nuotr. YouTube)

„Dievinau laiką namie tiesiog rūpinantis skalbiniais, vakariene ar paprasčiausiais namų remonto darbais, taip pat atsirado laiko susitikimams su draugais“, - prisiminė irkluotoja Donata Karalienė savo trumpas atostogas po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių, kuriose kartu su Milda Valčiukaite iškovojo bronzos medalius.

31

„Dievinau laiką namie tiesiog rūpinantis skalbiniais, vakariene ar paprasčiausiais namų remonto darbais, taip pat atsirado laiko susitikimams su draugais“, - prisiminė irkluotoja Donata Karalienė savo trumpas atostogas po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių, kuriose kartu su Milda Valčiukaite iškovojo bronzos medalius.

REKLAMA

„Leidau sau porą mėnesių nelipti į valtį bei vengiau irklavimo treniruoklio „Concepto“, energiją dažniausiai išliedavau ant bėgimo takelio ar mindama dviratį, - šypsojosi Donata. - Atotrūkio nuo irklavimo rutinos tikrai reikėjo... Praėjęs olimpinis ciklas buvo labai intensyvus ir sunkus, pilnas tiek pergalių, tiek didesnių ar mažesnių nusivylimų. Atsimenu, dieną prieš olimpiados finalą iš galvos neišėjo mintys, kad jei dar reikėtų vieną dieną ištverti, kažin ar atlaikysiu psichologiškai“.

- Kaip prasidėjo naujasis olimpinis ciklas?

- Prasidėjus intensyvioms treniruotėms, po naujųjų teko trumpam „pailsėti“. Prieš pat išvykimą į pirmąją treniruočių stovyklą Italijoje atsidūriau ant operacinio stalo - apendicitas. Priverstinės atostogos buvo tas lūžio taškas, kai supratau, kad vėl degu noru sportuoti. Po mėnesio jau išvykau į Italiją, kur kartu su visa komanda pradėjome irkluoti. Tuomet pūslėtos rankos atrodė mažiausia problema (juokiasi). Sunkiausia buvo pasivyti komandos draugus, kurie tuomet treniravosi tikrai ne „reabilitacijos“ režimu. Pirmas savaites daug verkiau... Bet dabar jau pradedu jausti treniruočių teikiamą malonumą, o ir buvusios jėgos pamažu grįžta.

REKLAMA
REKLAMA

- Donata Karalienė dažnai verkia?

- Verkiau gyvenime daug kartų (šypsosi). Verkiu, kai atrodo viskas nepakeliamai sunku tiek treniruotėse, tiek gyvenime. Pamenu, dėl emocinės įtampos negalėjau sustoti verkus kalbėdama su mama telefonu tiek prieš skrydį į Rio, tiek po finalų, susigraudinau apdovanojimų ceremonijos metu. Dažnai verkiu iš laimės: žiūrėdama graudų filmą ar stebėdama draugų vestuves.

REKLAMA

- Kaip sugebi „susistyguoti“ savo psichologiją prieš svarbius startus?

- Sporte psichologija yra praktiškai viskas. Jei nesi tinkamai pasiruošęs psichologiškai, negali realizuoti savo fizinių galių. Viskas juk vyksta pirmiausia galvoje. Manau, kad Lietuvoje žmonės vis dar bijo žodžio psichologas, daugeliui tai asocijuojasi su silpnumu. O aš manau, kad yra būtent atvirkščiai. Tik stiprus ir sąmoningas žmogus gali pripažinti, kad jam reikia pagalbos iš šalies. Sunkios treniruotės bei nuolatinis varžymasis - tai nuolat patiriamas stresas. Ne visi sportininkai moka ar žino kaip tinkamai jį valdyti įvairiose situacijose. Manau, kad sportininkams būtina prieinama psichologinė pagalba bei parengimas.

REKLAMA
REKLAMA

- Rio olimpinėse žaidynės ir jose pasiektas rezultatas apvertė gyvenimą aukštyn kojomis?

- Iš esmės gyvenimas nelabai pasikeitė. Gal tik vienu aspektu - pagaliau jaučiu, kad visi tie metai, praleisti besitreniruojant valtyje, staiga tapo tarsi įprasminti. Suprantu, kad pasiekiau vieną didžiausių savo svajonių, bet tuo niekas nesibaigia. Pasiekus tam tikrus tikslus juk reikia kelti naujus. O jų mano galvoje tikrai netrūksta.

- Ar spėjai suskaičiuoti, kiek autografų teko jau išdalinti?

- Autografų kolekcionierių dažniausiai sutinkame varžybų metu, kartais žmonės jų prašo paštu. Iš esmės nesame tokie geidžiami sportininkai, tad ir autografus tenka dalinti ne taip dažnai. Skaičiaus tikrai neįvardinsiu, nesu net pagalvojusi apie jų skaičiavimą. Dėmesys sportininkui visada malonus. Dažnas sportininkas atsakytų, kad tai jam reiškia įvertinimą, palaikymą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Motyvacija? Pažįstamas žodis? Iš kur kiekvieną dieną sportininkas jos semiasi ir nepavargsta?

- „Motyvacija“ - man labai gerai žinomas žodis. Būna dienų ar situacijų, kai jos tikrai pritrūksta. Manau, kad tai yra pagrindinis sportininko varomasis variklis, be jo - nė krust. Aš jos semiuosi bendraudama su man brangiais žmonėmis, knygų, komandos draugų, savųjų autoritetų. Didžiausias mano motyvatorius yra mano vyras Jonas. Kadangi pats ilgą laiką irklavo ir puikiai supranta profesionalaus sporto „virtuvę“ bei psichologiją, jis puikiai žino, kokio palaikymo tuo metu man reikia.

- Ar buvai kada prabudusi lovoje ir supratusi, kad sapne irklavai?

- Taip dažnai nutikdavo mano sportinės karjeros pradžioje, dažniausiai prieš svarbų startą ar labai nuvargus. Manau, kad taip pasireikšdavo perdėtas jaudulys prieš startą ar labai svarbią treniruotę. Dažniausiai tai laikoma „perdegimo“ ženklu. Jau senokai nesu sapnavusi irklavimo. Manau, jau išmokau tinkamai valdyti emocijas bei jaudulį prieš startą.

REKLAMA

- Ar pameni dienas, kai visi norėjome kuo greičiau užaugti? Ką tada atsakydavai į klausimą „Kuo būsi užaugusi?“...

- Vaikystėje svajojau būti gydytoja, vėliau policininke. Apie šią specialybę rimtai svarsčiau iki mokyklos baigimo. Bet viskas pasisuko kiek kitaip. Nors baigiau kineziterapijos studijas Kaune, sportas visada buvo pasirinkimas numeris vienas. Visada degiau noru sportuoti, tačiau niekada negalvojau, kad sportas taps mano gyvenimo būdu bei profesija. Viskas vyko savaime. Tikrai nesigailiu nė vieno savo pasirinkimo. Irklavimas man davė viską, kuo esu dabar, išugdė sportinį charakterį, mano asmenybę, į gyvenimą atvedė daug nuostabių žmonių. Iš tikrųjų, net neįsivaizduoju, kokia būčiau be irklavimo. Donata nebūtų Donata (šypsosi). Visas mano gyvenimas nuo 15-os metų sukosi aplink irklavimą ir juo gyvenančius žmones. Aš tikriausiai būčiau visai kitas žmogus.

REKLAMA

- Šiandien prabilai apie ašaras, tačiau neretai atrodo, kad niekada nebūni silpna, niekada nebuvai maža mergaitė...

- O vaikystėje tikrai nebuvau stipruolė. Atvirkščiai. Būdama maža kentėjau nesibaigiančias alergijas bei dusulio priepuolius. Man diagnozavo bronchinę astmą. Puikiai pamenu prie mano lovos nuolat verkiančią mamą. Vaikystėje daugiau laiko praleisdavau ligoninėse bei sanatorijose nei namie.

Tėtis, siekdamas, kad fiziškai sustiprėčiau skatino užsiimti sportu, nors gydytojai man neleisdavo net kūno kultūros pamokų lankyti. Pamenu, kaip gautus atleidimus nuo krūvio slėpdavau mokyklinėje kuprinėje, o į lengvosios atletikos treniruotes bėgdavau apie tai meluodama gydytojams. Taip ir prasidėjo mano sportinis kelias.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Manau, abi su Milda puikiai suprantate, kad esate puikus pavyzdys jaunajai kartai, kuri abejoja, ar irklavimas nėra tik vyrų reikalas?

- Irklavimas tikrai labai sunki ir techniškai sudėtinga, bet tuo pačiu labai graži ir vidinės harmonijos reikalaujanti sporto šaka. Labai klysta tie, kurie mano, kad irkluotojai, kaip sunkiaatlečiai dirba tik su štangomis, keldami didžiulius svorius. Pas mus viskas kiek kitaip. Irklavimas - jėgos ištvermės sportas, mūsų distancija ne 20, o 2000 metrų. Irkluotojas turi gerai bėgti ilgas distancijas, gebėti ant irklavimo treniruoklio labai intensyviai dirbti ilgiau kaip valandą laiko. Manau, kad irklavimas be reikalo vertinamas kaip vyriška sporto šaka. Dėl to, kad sunku? O kuri sporto šaka lengva? Be to, irkluotojos gali būti ir yra gražios moterys (šypsosi).

REKLAMA

- Dvi merginos vienoje valtyje – tai sunki užduotis, ar malonumas?

- Visiems ne paslaptis, kad moterų psichologija skiriasi nuo vyriškosios. Vyrai gali susirieti, išsikeikti ir vėl visi draugai. Pas moteris viskas kiek kitaip, sudėtingiau. Mes linkusios viską priimti asmeniškai, o nuoskaudas laikome ilgai. Per tiek metų darbo kartu su Milda, tikrai buvo visko, bet bendri tikslai ir pagarba vienas kitam veda į priekį. Treneris mūsų komandoje atlieka labai svarbų vaidmenį. Tai jis garsiai įvardina ir suformuoja tikslus bei užduotis. Dažnai viena kitą suprantame iš pusės judesio ar žodžio, turime nemažai sutartinių ženklų, o pagrindinis tikslas visada yra tas pats: padaryti geriausia, ką tuo metu galime padaryti.

REKLAMA

Su Milda susipažinau dar gerokai ankščiau nei sukūrėme komandą. Jau tada visa irklavimo bendruomenė stebėjosi, tuomet dar paauglės, Mildos technišku yriu bei ypatingu ritmo pojūčiu. Buvo tik laiko klausimas, kada ji prisijungs prie suaugusiųjų rinktinės. Na, o man knietėjo pabandyti, kaip mums sektųsi kartu irkluoti.

- Artėja Europos čempionatas – kokie ten tikslai?

- Šiuo metu mūsų rinktinėje ieškojimų bei eksperimentų metas. Dauguma komandos narių nėra tikri dėl galutinės įgulų sudėties, bandomi įvairūs variantai. Artėja pirmasis tarptautinis startas Piediluko regatoje bei pirmasis pasaulio taurės etapas. Tai bus puiki proga ne tik pasitikrinti jėgas su varžovais iš kitų šalių, bet tuo pačiu sukelti nežinomybę bei spėliones dėl kintančios mūsų komandos įgulų sudėties. Manau, kad būtent po šių startų ir paaiškės galutinės komandos, tuo pačiu ir keliami tikslai Europos čempionatui.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų