Prisiminimais apie varganas gyvenimo sąlygas, kovą su teisėjais, varžovų pasipūtimą, saldų kerštą, trumpai trukusį šventimą ir pyktį ant sovietų sporto valdininkų tv3.lt pasakoja treneris Vladas Garastas ir tuomet buvęs vienas komandos lyderių Sergejus Jovaiša.
Lietuviai „pripratę“, amerikiečiai – namo
„Joneso taurės laimėjimas – vienas didžiausių Lietuvos krepšinio istorijoje. Kodėl? Tais laikais Joneso taurė tas pats kaip šiais laikais futbole kad pasaulio klubų čempionų taurę laimi Madrido „Real“ ar „Barcelona“, - pasakojo V. Garastas.
Anot jo, Europos čempionų taurės finale nusileidę Zagrebo „Cibonai“ žalgiriečiai vis tiek kaip antroji komanda Senajame žemyne pelnė teisę žaisti aštuonių ekipų turnyre Argentinoje. „Kelionė baisi – 17 valandų, Atlantas neramus, skridimas nemalonus, debesys, vėjai, lėktuvas tai krenta, tai kyla. Džiaugsmo nebuvo. O ir nuvykus į Kordobą teko pradėti iš karto žaisti be jokios aklimatizacijos. Lietuvos laiku rungtynės vyko 5 ar 4 valandą ryto. Buvo sunku. Tačiau vyrai buvo kieti, užsigrūdinę“, - dalijosi įspūdžiais treneris.
„Tiek viešbučiai, tiek maitinimas buvo labai žemo lygio. Grupės varžybas žaidėme Kordoboje, o kai patekome į finalo ketvertą, vietoje mūsų turėjo įsikurti amerikiečių krepšininkai, nepraėję toliau, tačiau pamatę viešbutį jie išvažiavo namo ir nebetęsė turnyro. Įsivaizduojate? Galvojome net už savo lėšas susirasti kitą viešbutį. Mes įpratę – ir stotyje pamiegi, ir autobuse, ir lėktuve“, - juokėsi S. Jovaiša.
Draženą Petrovičių „pasiuntė“ ant suolo
Grupės varžybose Kauno komanda iškovojo dvi pergales ir patyrė vieną pralaimėjimą, o turnyro pusfinalyje turėjo susigrumti su Zagrebo „Cibona“. „Čia mūsų mobilizuoti nereikėjo. Ėjome kaip žvėrys atkeršyti už tą Budapeštą (Čempionų taurės finale pralaimėjo – red.p.), už A. Sabonio išvarymą ir visus nesutarimus, jų pasipūtimą. Žaidėme taip vieningai ir piktai, kad Draženas Petrovičius, geriausias Europos krepšininkas, buvo pasodintas ant suoliuko jau antrojo kėlinio viduryje, nes nebematė daugiau šansų. Plovėme juos apie 30 taškų“, - pasakojo krepšininkas, gavęs Gudriojo Lapino pravardę.
Po įtikinamos pergalės pusfinalyje 104:77, kuriame dėl traumos nežaidė A. Sabonis, Kauno „Žalgirio“ finale laukė Argentinos čempionai „Ferrrocasill“, šiems lietuviai buvo nusileidę grupės etape.
„Argentiniečiams namų sienos turėjo tarsi garantuoti sėkmę. Mums užteko meistriškumo ir valios, sugebėjome rungtynes perlaužti savo naudai. Mano asmeninis atsiminimas apie teisėją iš Kanados. Jis pasidavė tribūnų spaudimui ir padėjo šeimininkams, - pasakojo S. Jovaiša. - Prisimenu, kad priėjau prie jo, nežinau, kokia mano veido išraiška buvo, surinkau visą anglų kalbos žinių bagažą ir išpyškinau, kad taip teisėjaudamas jis gadina mano gyvenimą, čia sportas. Jis nustėręs žiūrėjo į mane, tačiau pabaigą ėmė švilpti normaliai.“
Neišdildoma: pirmąsyk pamatyta Lietuvos trispalvė
Dar vienas svarbus momentas, išlikęs krepšininko atmintyje – pirmą kartą arenoje pamatyta Lietuvos trispalvė: „Mūsų tautiečių ten gyvena daug. Su jai bendravome nemažai. Jausmas pamatyti Trispalvę buvo kaip ne šio pasaulio dalis. Lietuvos televizija transliavo rungtynes nespalvotai, kad nesimatytų trispalvių, kažkas politiškai pasistengė.“
Be „Cibonos“ Lietuvos komanda turnyre buvo vienintelė, kuri vertėsi be legionierių. „Žalgirio“ marškinėlius tuo metu vilkėjo tik lietuviai – A. Sabonis, Algirdas Brazys, Valdemaras Chomičius, Virginijus Jankauskas, Raimundas Čivilis, S. Jovaiša, Gintaras Krapikas, Rimas Kurtinaitis, Mindaugas Lekerauskas.
„Klubinių komandų pasaulio čempionai. Tai savaime pakylėja. Ten nebuvo NBA profesionalų, tačiau nėra daug komandų iškovojusių tokį titulą. Man tai vienas svarbesnių ir įdomesnių laimėjimų. Tuomet jautėmės pakylėti. Kauno „Žalgiris“ – viso pasaulio čempionai. Net ir dabar pasakius tokius žodžius virpuliukai bėgioja“, - įspūdžiais dalijosi S. Jovaiša.
Žalgiriečiai nusipelnė pašvęsti ir, anot krepšininko, su vietiniais lietuviais surengė vakaronę su dainomis ir vynu. „Tuo laiku tai buvo didelis laimėjimas ir Lietuvos krepšinio istorijoje svarbus įrašas. Išlydint mums sakė, kad nebūtume paskutiniai, o grįžome pirmi“, - juokėsi V. Garastas.
Vis dar pyksta ant sovietinių sporto klapčiukų
4 val. nakties į Lietuvą parskridusius krepšininkus pasitiko tūkstančiai žmonių, tačiau švęsti su ištikimais sirgaliais žalgiriečiai neturėjo kada. Dėl to ir po 30 metų treneris V. Garastas vis dar pyksta. Mat tą pačią dieną popiet komanda jau turėjo skristi į Tarybų sąjungos čempionato turą Leningrade (dabartinis Sankt Peterburgas - red.p.).
„Kažkas baisaus. Mūsų sporto vadovai nesugebėjo padaryti, kad rungtynes nukeltų vieną ar dvi dienas. Dar palikome A. Sabonį Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Atskridus iš vienos pasaulio pusės, o jau 15-ą val. vėl reikėjo būti oro uoste, o nuskridus reikėjo žaisti. Juk reaklimatizacija moksliškai įrodyta vyksta penkias paras, o mes turėjome tik penkias valandas. Atrodo specialiai padaryta, kad būtų kuo blogiau“, - piktinosi krepšinio specialistas.
Tuo metu futbolo Europos taurės nugalėtojais tapęs Kijevo „Dinamo“ buvo išsiųstas ilsėtis prie Juodosios jūros – klubui varžybų pradžia atidėta mėnesiui. „Maskvoje buvau užėjęs į sporto komitetą. Ten tik pasisveikino, tačiau su pasaulio klubinių čempionų titulu nepasveikino. Nereikia man dūdų orkestro, bet taip negalima elgtis", - tęsė treneris.
Dvejos pralaimėtos rungtynės Tarybų sąjungos čempionato turo pradžioje žalgiriečiams dar ir kainavo premijas, kurias neva žadėjo už pergalę Tarpžemyninėje W. Joneso taurės turnyre. „Po tų pralaimėjimų sako, už ką jums tas premijas duoti? Galite pagalvoti? O žaidėjai tik trečiose rungtynėse atsigavo – vaikščiojo kaip apspangę. Negaliu užmiršti, ant širdies guli”, - pasakojo V. Garastas.
Buvęs „Žalgirio“ treneris taip pat apgailestavo, kad šio jau trisdešimtmetį skaičiuojančio žalgiriečių laimėjimo dažnas jaunas krepšininkas nežino. „Juk pats Jonas Valančiūnas gimė po šešių metų nuo šio įvykio. Nepaisant visko, krepšininkai turėtų žinoti savo krepšinio istoriją“, - tikino jis.
Primename, kad šį sezoną „Žalgiris“ pasiryžo sužinoti, kiek iš viso yra žaliai baltų klubo gerbėjų, todėl paskelbė Pasaulinį „Žalgirio“ fanų surašymą, kurį palaiko „Utenos alus“.
Sutikimo oro uoste archyviniai kadrai: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1527
