„Labas, mama. Verkiu“, - tokie buvo pirmieji jos ištarti žodžiai.
„Kaip suprast?“ – atskriejo klausimas iš Lietuvoje žinių apie Renatos pasirodymą „Arnold Classic Europe“ varžybose laukusios mamos.
„Taip ir suprast. Likau ketvirta. Aš ir pati nesupratau, atvažiavau geriausios savo sportinės formos, kokią tik esu pasiekusi, o rezultatą pasiekiau prasčiausią“, - kiek suirzusi kalbėjo Lietuvos daugkartinė Fitneso čempionė ir „Arnold Classic Europe“ prizininkė.
Pakalbėjusi su mama sportininkė surinko dar vieną numerį ir spėjo pakalbėti su savo treneriu Arvydu Mickumi. Jo pirmoji reakcija buvo: „Oba, negali būti“.
„Šiaip tikrai nedažnai verkiu, - kiek vėliau man prisipažino Renata. – Bet būna tokių dienų, kai norisi verkti. Tačiau vis vien neverkiu. Šiandien yra viena iš tų dienų. Labai jau reikėjo tvardytis, kad neapsiverkčiau ir visiems neparodyčiau savo ašarų. Nenoriu niekam rodyti, kad liūdna. Gal ir pavyko“.
Paklausta apie rezultatą atletė truktelėjo pečiais. „Pirmiausia, čia toks jau sportas. Juk tai ne krepšinis ar futbolas, kur yra skaičiuojame, kiek įmesi ar įspirsi. Čia yra sportas, kuriame gali iš savęs išlaužti viską, o užimsi visai ne tą vietą, kurios tikėjaisi. Mūsų sporte žaidžia visai kiti dalykai: viskas priklauso, kokie sportininkai suvažiuoja, o dar svarbiau, iš kur atvažiuoja teisėjai“, - kalbėjo R. Marcinkutė.
Ji priminė, kad šiose varžybose niekada neteisėjauja Lietuvos teisėjai. „Mes einame patys už save. Pirmoji emocija? Kai pasakė mano vardą ir pavardę – nepatikėjau. Pagalvojau: „Negali būti“. Keistai pasijutau. Tačiau tikiu, kad mane tai tik sustiprins, nenuleisiu rankų ir nepasiduosiu. Tokie ateities planai“, - šypsojosi atletė.
