Išsprūdęs auksas: nušvilpti čempionai ir lietuvius „nukankinęs“ amerikietis

Pasaulio sporto istorijoje galima prisiminti daug skandalingų momentų. Vienas tokių yra 1995 metų Europos krepšinio čempionato finalas, kuris ligi šiol kelia įvairias diskusijas.

Lietuvos rinktinei buvo įteikti sidabro medaliai. (nuotr. FIBA)

Emocijų pliūpsnis, kova dėl aukso Atėnų arenoje, pasaulinio lygio krepšininkai, sirgalių šūksniai „Lietuva, Lietuva“, kaltinimai teisėjams ir FIBA generaliniam sekretoriui. Tiek ir dar daugiau visko vyko tą 1995 metų liepos 2-osios vakarą.

„Nepasimiršta tokie dalykai taip lengvai, tikrai nepasimiršta“, – paklaustas, ar vis dar prisimena prieš beveik 25 metus įvykusį finalą, portalui tv3.lt sakė Šarūnas Marčiulionis.

„Prisimenu, kaip neprisiminsi“, – buvusiam auklėtiniui antrino tuometis rinktinės treneris Vladas Garastas. – Kadangi net rezultatą tiksliai atsimenu, nors ir praėjo tiek metų“.

Trenerio vadovaujama Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė į Europos čempionatą Graikijoje atvyko galingos sudėties. Tuomet nacionalinės komandos marškinėlius dar vilkėjo Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius, Gintaras Krapikas, Gintaras Einikis, prie jų buvo ir tuo metu dvidešimtmetį perkopę Artūras Karnišovas, Saulius Štombergas ir kt.

Tai buvo pirmosios Senojo žemyno pirmenybės po 66 metų, kuriose Lietuva dalyvavo. Po nepriklausomybės paskelbimo buvo praėję penkeri metai, tačiau nei 1991-ųjų, nei 1993-ųjų metų čempionate lietuviai nežaidė.

Įveikusi grupių etapą ir du atkrintamųjų varžybų barjerus Lietuva pirmą kartą nuo nepriklausomybės paskelbimo pateko į Europos čempionato finalą, kur turėjo varžytis dėl aukso medalių. Varžovas – puikiai pažįstama Jugoslavija, kuriai buvo pralaimėta dar grupių etape.

Vlade Divacas ir <a class='top500' href='/top500/arvydas-sabonis' target='_blank'><a class='top500' href='/top500/arvydas-sabonis' target='_blank'><a class='top500' href='/top500/arvydas-sabonis' target='_blank'><a class='top500' href='/top500/arvydas-sabonis' target='_blank'>Arvydas Sabonis</a></a></a></a>.

Įdomu tai, kad 1995 metų čempionatas jugoslavams buvo tarsi scena parodyti savo didybę, kadangi dėl Jungtinių Tautų sankcijų šalies sportininkai trejus metus negalėjo dalyvauti tarptautinėse varžybose. Tad pirmenybės Graikijoje 1995 metais jiems turėjo kur kas didesnę prasmę nei tik sportinę.

REKLAMA

Finalą puikiai pamena ir dar vienas mačo dalyvis – Valdemaras Chomičius. Jis, kaip ir Š. Marčiulionis, tikina, kad, nors jau praėjo tiek daug metų, sunkiai sekasi pamiršti tokias įsimintas rungtynes.

„Aš manau, kad tas finalas nepasimirš niekada, – bendraudamas su tv.3.lt sakė buvęs krepšininkas. – Tai pat kaip ir kai žaidėme Europos čempionų taurės mačą prieš Zagrebo „Cibona“ (1986 metais, – aut. past). Čia tokios varžybos nepasimiršta“.

Amerikietis teisėjas ir įspūdingas jugų“ desantas

Jugoslavų sudėtis buvo įspūdinga – Dejanas Bodiroga, Predragas Danilovičius, Vlade Divacas, Aleksandras Džordževičius, Saša Obradovičius, Željko Rebrača ir kiti.

„Tiek metų jie nedalyvavo varžybose ir pagaliau leido, ir jie tikrai darė viską, kad tik laimėtų, – prisimena V. Chomičius. – Komanda, aišku, jų buvo labai pajėgi. Europinio ir pasaulinio rango žaidėjai. Tikrai neturėjome svajonių, kad lengvai laimėsime finalą“.

„Jugų“ mokykla, kaip daug kas ją vadino, visais laikais garsėjo kietu žaidimu. Buvęs rinktinės treneris V. Garastas išskyrė tvirtus jų charakterius, kurių galbūt pritrūko lietuviams.

„Pasakysiu taip, kad pavydžiu jų sportinio charakterio. Man, kiek teko su jais susitikti įvairiose rungtynėse, nesu matęs, kad kažkas jiems nutiktų. Jie sugeba išprovokuoti, pasislėpti. Aš kiek daug su jais mačų turėjau, bet nesu matęs, kad iš jų kažkas nukentėtų. Tokie vat tvirti charakteriai, gal ir mums to pritrūko.

Nuo 1986 m. pamenu, kai finalą su Zagrebo „Cibona” žaidėme, ten irgi irgi taip buvo. Nakičius išprovokavo Gintarą Krapiką, tada A. Sabonis nubėgo jam truputį per galvą davė ir jį išvarė, o mes pralošėme. O mes paskui juos kitą kartą 27 taškais įveikėme. Va, treniruoji ir nežinai, kas tavęs laukia“, – tv3.lt kalbėjo V. Garastas.

REKLAMA

Anot Š. Marčiuliono, ir tame finale jugoslavų žaidimas buvo labai „ant ribos“.

„Na, sakyčiau, ant ribos tokios, – pokalbio metu sakė buvęs krepšininkas. – Truputis gudrumo, tokio fizinio kontakto, kada reikia labiau, provokacijos, visada nuostaba dėl bet kokio teisėjų sprendimo. Kiekvienas švilpukas jiems ten nuostabą kėlė. Visą laiką buvo toks lengvas spaudimas“.

<a class='top500' href='/top500/sarunas-marciulionis' target='_blank'><a class='top500' href='/top500/sarunas-marciulionis' target='_blank'><a class='top500' href='/top500/sarunas-marciulionis' target='_blank'><a class='top500' href='/top500/sarunas-marciulionis' target='_blank'><a class='top500' href='/top500/sarunas-marciulionis' target='_blank'>Šarūnas Marčiulionis</a></a></a></a></a>.

Per pirmąją mačo dalį aikštėje vyko atkakli kova. Didesnės persvaros niekam nepavyko susikrauti, o po dviejų kėlinių švieslentėje degė rezultatas 49:48 Lietuvos komandos naudai.

„Kažkaip ėjome ir žaidėme ir viskas lyg gerai buvo. Pradėjome finalą gal kiek prastai, nekaip gynėmės, paskui viskas lyg ir gerai, bet tada prasidėjo nesąmonės visos tos su teisėjais“, – sako V. Chomičius. – Aš manau, kad gal mes galėjome ir ištempti. Vienas kitas metimas ir tikrai galėjome rimčiau priešintis, nežiūrint visų problemų, kurios buvo“.

O problemų tikrai buvo. Iki pagrindinio laiko pabaigos likus maždaug penkioms minutėms amerikietis teisėjas Džordžas Toliveris užfiksavo penktąją asmeninę Arvydo Sabonio pražangą. Tokią pražangą, kad pats vidurio puolėjas nelabai ir suprato, ką jis padarė ne taip. Jam pačiam teliko tik griebtis už galvos. Lietuviai prarado kertinį savo žmogų.

„Ne vienas krepšinio žmogus man sakė paskui, kad jam netekę matyti, jog tokios įtakos visam mačui gali turėti vienas švilpukas“, – apie teisėjo skirtą penktąją pražangą A. Saboniui sakė Š. Marčiulionis. – Toje situacijoje Zoranas Savičius, provokuodamas A. Sabonį, dar net nespėjo ant žemės nukristi, nei ką, o jau baudą švilpia A. Saboniui. Taip sakant, ne ta sudėtis baudos, kad reiktų fiksuoti, juk kontaktinis sportas yra krepšinis. Praradome ašinį žaidėją“.

REKLAMA

Šūksniai Lietuva, Lietuva

Tačiau apogėjus dar nebuvo pasiekęs savo viršūnės. Jugoslavai apskritai šiame mače įmetė net 14 tritaškių į Lietuvos rinktinės krepšį. Visiškai lietuvių gynybą į neviltį varė Aleksandras Džordževičius, kuris pelnė net 41 tašką.

„Na, kiek metė, tiek pataikė, – apie varžovų lyderio pasirodymą sakė V. Chomičius. – Bet pirmoje pusėje viskas buvo beveik sumesta, paskui geriau gynėmės ir sugrįžome į žaidimą“.

Savo autobiografinėje knygoje „Gimęs Laisvės alėjoje“, V. Chomičius tikina, kad treneriai irgi padarė taktinę klaidą.

„Mano nuomone, mūsų treneriai padarė lemiamą klaidą, kai A. Džordževičius ėmė mėtyti iš toli tiesiog smagindamasis. Būtinai jam reikėjo skirti asmeninę priežiūrą ir neleisti jam mėtyti iš toli. Reikėjo spausti jį po krepšiu, o ten mūsų A. Sabonis su savo 220 cm ūgiu. Pamėgink, kad gudrus, jį apeiti“.

Pats V. Garastas kalbėdamas su portalu tv3.lt tikino ligi šiol nesuprantantis, iš kur jugoslavų žaidėjas tiek jiems primėtė metimų.

„Aišku, stebuklas tas A. Džordževičius buvo. Jis prieš tai mače penkis taškus pelnė, o mums sumetė virš 40 (41 – aut. past.). Ir meta, ir viską sumeta. Atsigėrė iš buteliuko ten kažką ir toliau sau. Bet, aišku, gėrimas gėrimu, bet reikia dar ir įmesti“, – šypsodamasis sakė treneris.

Iki pagrindinio laiko pabaigos likus žaisti 2 min. 50 s., abi komandos susėdo minutės pertraukėlei, tuo metu jugoslavai pirmavo 87:83. Paskui V. Chomičius išprovokavo to paties A. Džordevičiaus pražangą puolime. Tuoj pat sekė lietuvių ataka – A. Karnišovas surado S. Štombergą, kuris pelnė du taškus, abu su varžovu krito ant žemės, kamuolys krepšyje, tačiau tuo metu aidėjo ir teisėjo švilpukas.

REKLAMA

Diskusija sukėlusi S. Štombergo pražanga puolime.

Amerikietis D. Toliveris vėl sušvilpė lietuviams pražangą puolime ir taškų neįskaitė. V. Garastui beliko tik numoti abiem rankoms, o visam atsarginiam suoleliui klausti „už ką?“

„Ten, kaip pasakyti, negali kažkaip teigti tikrai (kad specialiai skirta pražanga, – aut. past.), tiesiog nuomonę savo pasakyti gali, sunku ją paremti kažkokiais įrodymais, – apie epizodą sakė Š. Marčiulionis. – Pats ilgai tylėjau, nesakiau nieko, bet tas vyriausias mačo teisėjas (D. Toliveris, – aut. past.) amerikietis man anksčiau jau yra teisėjavęs. Ir buvo epizodas šitame susitikime, pamenu, kai aš kamuolį išmetinėjau puolime, o jis stovi ir sako man: „Įmetinėk kamuolį A. Saboniui, aš duosiu baudas“. Sako, švilpsiu.

Tai žinai tokių dalykų nebūna gi. O kardinaliai viskas apsisuko po ilgosios pertraukos. Gavosi kažkaip tie švilpimai visiškai ne į tą pusę net. Ten kažkas sakė matęs, kaip Stankovičius (Bronislavas Stankovičius, buvęs FIBA generalinis sekretorius, – aut. past.) ėjo prieš viską į teisėjų persirengimo kambarį, ko negalima daryti. Jautėsi kažkoks, kaip pasakyti, šališkumas“.

Tribūnos ūžė, atmosfera kaip reikiant įkaito, lietuvių suolelis irgi nerimo ir čia pat susilaukė nuobaudos – buvo skirta techninė pražanga, kurią vėl skyrė tas pats amerikietis teisėjas. Jugoslavų žaidėjai, sėdėdami ant savo suolelio, spaudė kumštį, o Lietuvos rinktinės žaidėjai sėdosi ant savojo ir atsisakė grįžti į aikštelę.

„Įsivaizduokit, kaip buvo blogai, jei atsisėdome ant suoliuko ir sakėme, nebežaisime. Kaip buvo blogai“, – pokalbio metu sakė V. Chomičius.

Ilgametis rinktinės narys, masažuotojas Juozukas, taip pat apeliavo į teisėjų veiksmus ir stipriai numojo ranka į teisėjų pusę. Tribūnos dar labiau ūžė. Atmosfera Atėnų arenoje buvo kaip niekad įkaitusi.

REKLAMA

„Tai visada yra kažkokie dalykai daromi dėmesiui atkreipti, supurtymas, – apie šį epizodą sakė Š. Marčiulionis. – Tiesiog, kad taip tęstis negali, kam tada žaisti? Geriausias indikatorius turbūt viso šito buvo žiūrovas, kuris rėkė „Lietuva, Lietuva“. Antrąkart buvau tokį dalyką girdėjęs, kad visi šauktų, visa salė vieningai „Lietuva Lietuva“, ar tai būtų Lietuvoje mačas, Graikijoj, ar kur kitur. Visi vieningai palaikė ir tai daug ką parodo“.

„Tiesiog jau vanduo perlipo kraštus, tuo momentu galvojome, kad tikrai nežaisime, – prisiminimais dalijosi V. Chomičius. – Bet paskui A. Džordževičius priėjo prašyti, kad žaistume. Nes šiaip mes galėjome būti diskvalifikuoti iš tarptautinių varžybų“.

Kilusi sumaištis.

Tokia tikimybė buvo, o vargu, ar Lietuvai norėjosi praleisti 1996 metų Atlantos olimpines žaidynes. Apie tai V. Chomičius užsimena ir savo knygoje „Gimęs Laisvės alėjoje“.

„Paskui kažkas ištarė, kad mus gali nubausti 50 tūkst. dolerių bauda. A. Sabonis metė: „Nieko, aš sumokėsiu“. (...) Neramino štai kas, mus galėjo diskvalifikuoti. Ne viską prisimenu, ką tuo metu kalbėjo kiti, tačiau kažkas iš tiesų ištarė žodį diskvalifikacija.(...) Iš tiesų FIBA galėjo mums atimti galimybę dalyvauti Atlantos olimpiadoje artėjančią vasarą. Šis pavojus buvo labai rimtas ir realus“.

Buvusiam krepšininkui antrino ir treneris V. Garastas.

„Kada Šaras (Š.Marčiulionis, – aut. past.) visus išvarė iš aikštės, aš priėjau ir sakiau: „Vyrai, mes čia nieko nepristreikuosime, pirmiausia baudą gausime“. Tada Sabas sako: „Tai aš sumokėsiu“. Na, sakau, tvarkoj, bet prarasim ir olimpiadą. Tai reikia grįžti ir kovoti“.

Varžovų lyderis A. Džordževičius priėjo būtent prie Š. Marčiuliono ir kažką pasakė šiam į ausį.

Paklausus, kokie tiksliai buvo jugoslavų lyderio žodžiai, gynėjas atsakė: „Jis ten paprastai gana pasakė, kad esame kareiviai, einame, kovojame ir pabaigiame tą mačą, kad ir kaip tas dalykas nepatiktų. Tiesiog reikia pabaigti viską“.

REKLAMA

Sugrįžus į aikštę lietuviams buvo užfiksuota dar viena pražanga, šįsyk gynyboje. V. Chomičius buvo nubaustas antrąją asmenine pražanga, bet ją vėlgi fiksavo tas pats dėmesio centre buvęs amerikietis teisėjas. Lietuva tuo metu atsiliko jau rezultatu 83:90.

Išsprūdęs auksas ir kartėlis

Komanda dar bandė gelbėtis pražangomis, tačiau sirena paskelbė galutinę jugoslavų pergalę 96:90. Lietuvą finale tempė Š. Marčiulionis, kuris mače iš viso pelnė 32 taškus.

„Tiesiog, kiek galiu, žaidžiau ir tiek, – apie savo pasirodymą sakė pats Š. Marčiulionis. – Visą laiką tikėjome iki paskutinių sekundžių, kad laimėsime, juk daug finalų laimima paskutiniais momentais“.

Pats Š. Marčiulionis po finalo rungtynių neslėpė savo emocijų, ūžė ir tribūnos, kai kurie lietuvių žaidėjai dar griebėsi už galvų, kiti sveikino vienas kitą. Vis dėlto buvo iškovotas Europos čempionato sidabras.

Paklausus, ar nuslūgus emocijoms suprato, kad ir sidabras nėra taip jau blogai, Š. Marčiulionis atsakė: „Tai aišku, po visko supranti“.

„Tuo labiau ir mane traumos kankino, visas čempionatas buvo ilgas maratonas. Man aplamai buvo nelengva, aš prieš tai nebuvau žaidęs maždaug pusantrų metų. Tai ir keliui išbandymas, ir psichologiškai, ir ar galiu žaisti krepšinį vis dar tame aukštame lygyje“.

Momentas, kai A. Džordževičius įtikinėjo Š. Marčiulionį sugrįžti.

Bet krepšininkas šį išbandymą išlaikė su kaupu. Jis ne tik kartu su A. Saboniu buvo išrinktas į simbolinį viso turnyro penketą, bet buvo pripažintas ir naudingiausiu viso čempionato žaidėju.

Anot buvusio krepšininko, sidabras buvo svarbu ir dėl to, kad rinktinės sudėtyje buvo ne vienas veteranas. Ir iš tiesų, 1995 metų Europos čempionatas buvo paskutinis, kuriame žaidė pats Š. Marčiulionis, V. Chomičius, Rimas Kurtinaitis, Gintaras Krapikas. A. Sabonis dar padėjo Lietuvai 1999 metų Senojo žemyno pirmenybėse. 

REKLAMA

„Ne jugoslavus tada sveikino su pergale, bet 22 tūkst. skandavo „Lietuva, Lietuva“, – prisiminimais su portalu tv3.lt dalijosi V. Chomičius. – Tai mums buvo įvertinimas“.

„Dar prieš mačą sakiau rūbinė vyrams, kad, žinote, bet mes galime tapti Europos čempionais šiandien, – sakė legendinis treneris V. Garastas. – Taip šiek tiek su humoru, žinot. Ir tikrai buvo visos galimybės laimėti, bet mus „nukankino“ tas amerikietis teisėjas, kuris paskui buvo diskvalifikuotas JAV. Jį atvežė B. Stankovičius, kuris neseniai mirė, tai nesinori taip blogai apie jį kalbėti, bet tik tiek galiu pasakyti, kad per uždarymo ceremoniją jo nebuvo. Įsivaizduojat, vyksta Europos krepšinio čempionato uždarymas ir nėra praktiškai pagrindinio žmogaus, generalinio sekretoriaus. Tai va, kiek jis jautėsi kaltas.”

Anot trenerio, kartėlis tikrai išlieka, nors ir iškovotas Europos čempionato sidabras: „Yra kartėlis kažkoks, nes mes ne kiek nebuvome silpnesni. Gal padarėme klaidą, kad neišlaikėme šaltų nervų, ką tie visada padaro. Va trūko šito, nes viskas juk gražiai ėjo. Pasakysiu taip, kad neišlaikėme nervinės įtampos. Aišku, vieta vis vien aukšta, bet ir gaila“.

Kroatų protestas ir sutikimas Vilniuje

Trečiąją vietą čempionate užėmė Kroatija, tačiau medalių įteikimas neapsiėjo be skandalų. Kroatai, gavę bronzą, tuoj pat nulipo nuo pakylos ir patraukė rūbinės link. Tarp jų ir jugoslavų tuo metu tvyrojo itin įtempti santykiai.

Atėnų arenoje buvę žiūrovai reiškė palaikymą kroatams ir nušvilpinėjo jugoslavų krepšininkus, kai šiems buvo įteikinėjami aukso medaliai.

Paklausus pašnekovų, ar po tokio finalo ir lietuviai negalvojo taip pasielgti, šie vieningai atsakė, kad pasiūlymas buvo.

REKLAMA

„Jie (kroatai, – aut. past.) buvo atėję prieš tai pas mus ir kažkas iš jų sakė, kad neinam visi, tegu jie (jugoslavai, – aut past.) vieni ten ant pakylos būna, – prisimena Š. Marčiulionis. – Bet, sakau, čia jūsų politinės bėdos. Mes pabaigėme mačą ir tiek, viskas jau. Laimėtojas aiškus, tu esi antras. Reikia, kad vis vien būtų kažkokia sportinė kultūra“.

„Kalbėjome, jie ir kalbino mus, kad palaikytumėme juos. Bet mums patiems buvo jau visai gerai, kad žaidėme finale, nes ne taip dažnai tokio rango mačus lošdavome. Tai nesinorėjo veltis į tokias aplinkybes, nors vėlgi, visa salė skandavo „Lietuva, Lietuva“, – teigė V. Chomičius.

Su sidabro medaliais grįžtančią Lietuvos rinktinę Vilniuje pasitiko daugiatūkstantinė minia tuometiniame „Žalgirio“ stadione. Paklaustas, kaip prisimena šį sutikimą, V. Garastas atsakė, kad buvo geras laisvės jausmas.

„Aišku, mus gražiai sutiko, tikrai gražiai. Buvo ten visko, bet kadangi jau buvo nepriklausoma Lietuva, tai mes žaidžiame už ją, tai viską tą matėme kitomis akimis, jausmas kitoks. Gražiai buvo viskas“.

Kad ir kiek daug emocijų buvo tą vakarą Atėnų arenoje, kad ir kokia skaudi ir neteisinga tuo metu mačo dalyviams atrodė nesėkmė finale, bet Lietuvos krepšininkai į šalį parvežė Europos krepšinio čempionatą sidabrą. Po 66 metų laisvos Lietuvos krepšininkai vėl stovėjo ant Europos čempionato pakylos. 


Rašyti komentarą...
S
Saulius
2020-06-07 18:02:22
Pranešti apie netinkamą komentarą
Niekas žaisti nenorejo o marčela ikalbėjo
Atsakyti
0

T
T
2020-06-07 18:43:23
Pranešti apie netinkamą komentarą
Prasmė, nes 25 metai metai tuoj bus ir šiaip vienam įdomu, kitam ne. kaip kam
Atsakyti
-1

V
Vladas
2020-06-07 21:55:08
Pranešti apie netinkamą komentarą
Garbė
Jums
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (4)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų