22-ejų „Sūduvos“ jaunimo sistemos talentas pradėjo trečią savo sezoną pagrindinėje komandoje. Būtų klaidinga Giedrių vis dar vadinti jaunuoliu, kovojančiu už kiekvieną minutę aikštėje.
Čia, Marijampolėje, jis atlieka svarbų vaidmenį Vladimiro Čeburino statomuose spektakliuose.
Jei G. Matulevičiaus futbolo karjera būtų žmogus, jis jau būtų pilnametis – pats futbolininkas save treniruotėse prisimena nuo ketverių, tai reiškia, kad triukus su kamuoliu, strategijas ir esminius pagrindus jis gvildena jau 18 metų.
Dabar futbolininkas pripažįsta – žaisti „Sūduvos“ vyrų komandoje visuomet buvo tikslas, tačiau svajonės išsipildymu tai vadinti būtų ankstoka.
„Tikrai turiu svajonių žaisti aukštesniame lygyje. Noriu išbandyti save stipresniame čempionate“, – atvirauja G. Matulevičius.
Vis tik, jaunoji Marijampolės futbolo žvaigždė kasdien keliasi su šypseną keliančia mintimi – treniruotis ir žaisti Lietuvos čempionų komandoje dabar jis gali tarsi savo kieme, kuriame užaugo.
„Tai tikrai labai smagu. Turiu galimybę atstovauti vienai stipriausių, galbūt pačiai stipriausiai Lietuvos komandai, kuri yra mano gimtame mieste.
Per šiuos tris metus pasiekėme tikrai labai daug. Nuolat trūko vieno ar kelių žingsnių iki Europos lygos grupių etapo. Du kartus iš eilės tapome šalies čempionais, dabar siekiame trečio trofėjaus. Jausmas labai geras“, – pasakoja Marijampolėje gimęs, augęs ir iki šiol gyvenantis futbolininkas.
Maždaug 35 tūkstančius gyventojų turinčiame mieste Giedrių vietiniai jau pradėjo atpažinti iš tolo.
Paklaustas, ar jaučia išaugusį dėmesį, marijampolietis šypteli ir pripažįstą kiek kartoką realybę – dėmesio per daug tikrai nėra, tačiau jis akivaizdžiai išauga tuomet, kai „Sūduva“ žaidžia lemiamus mačus dėl patekimo į Europos turnyrus.
„Visada malonu kai žmonės atpažįsta, pasisveikina, pasveikina su pergale ar pagiria, kad sužaidėme geras rungtynes. Tiesą sakant, tas labai jaučiasi tada, kai žaidžiame Europoje. Tuomet žymiai didesnis dėmesys atsiranda“, – patirtimi dalijasi G. Matulevičius.
Kaip pats manai, kas tave išskiria iš kitų futbolininkų? Kur ta sėkmė, leidusi užkopti į gana aukštą lygį?
Sunku pasakyti. Čia turbūt reiktų trenerių klausti, ką jie manyje pastebi. Bet manau, kad esmę sudaro mano noras kontroliuoti kamuolį, atlikinėti perdavimus, laiku pastebėti komandos draugus. Visuomet stengiuosi dalyvauti žaidime.
Neseniai debiutavai ir Lietuvos vyrų futbolo rinktinėje. Kokie jausmai užplūdo?
Tai nuostabus jausmas. Debiutuoti už savo šalies rinktinę, kurioje surinkti patys geriausi žaidėjai, yra nuostabu.
Galbūt prisimeni, ką po debiuto kalbėjai su artimaisiais? Ko gero, labai palaiko?
Visų pirma pasveikino su debiutu, džiaugėsi, kad turiu tokią galimybę. Prisimenu, sakė, kad reikia stengtis pasinaudoti šiuo šansu, kad ateityje visuomet bučiau rinktinės narių sąraše.
Prieš kurį laiką buvai persikėlęs į Italiją ir ten mokeisi futbolo subtilybių. Ko tau tai suteikė ir kokį įspūdį paliko futbolas šioje šalyje?
Tada dar buvau jaunas, tai dabar manau, kad įgavau daug patirties. Išmokau daug dalykų, kurie dabar yra naudingi. Liko ir pažinčių, turiu kelis draugus, su kuriais dar iki šiol pabendraujame. Ten žaidžiamas greitesnis futbolas, daugiau taktinių sprendimų per treniruotes. Didesnė konkurencija, nes kiekvienas nori žaisti ir užimti tavo vietą.
O čia, Lietuvoje, manai turime pakankamai talentingų jaunų futbolininkų?
Galėčiau išskirti du savo komandos draugus. Tai Paulius Golubickas (20 m.) ir Eligijus Jankauskas (21 m.). Jie, manau, turi šviesią ateitį. Taip pat išskirčiau Italijoje rungtyniaujantį vartininką Titą Krapiką (20 m.)
Kalbi apie komandos draugus. Jums visiems vadovauja Vladimiras Čeburinas, kokia tavo asmeninė nuomonė apie komandos trenerį?
Daug kalbėti nenoriu, bet labai reiklus, daug taktikos, treniruočių metu negali būti jokių juokų. Jei vyksta darbas, reiškai vyksta darbas. Taip pat treneris turi savo prietarus, kurių visada laikosi, bet jų neatskleisiu.
Vadovaujant V. Čeburinui „Sūduva“ pateikia malonių siurprizų, bet iki to galutinio tikslo ir Europos lygos vis pritrūksta žingsnio. Galbūt žinai, kodėl vis kartojasi tas scenarijus?
Manau, kad pritrūksta elementarios patirties tokio lygio varžybose. Aišku, mūsų varžovai buvo labai galingi. Tiesą sakant, šiemet buvo geriausias šansas patekti į Europos lygą, bet, deja, nepavyko.
Galėtum išskirti įsimintiniausias rungtynes, kuriose teko pačiam žaisti?
Tai būtų abi rungtynės prieš Tel Avivo „Maccabi“, nes žaidėme gerai ir sugebėjome du kartus įveikti tokio solidaus lygio varžovą.
O rungtynes, kurias teko gyvai stebėti?
Stebėjau Romos (Italija) derbį. Tai buvo nuostabi atmosfera ir nepakartojamas spektaklis.
